Šeimos iš Irako Lietuvoje sutiktos labai šiltai, bet vos pasigirdus diskusijoms, kad Lietuvai netrukus teks priimti kelis šimtus pabėgėlių, kurie rizikuodami gyvybe pasiekė Italijos ir Graikijos krantus, užverda aršios diskusijos, ar jiems čia atsiras vietos.
Apie tai, kas laukia pabėgėlių Lietuvoje ir kaip mūsų šalis pasiruošusi juos priimti, portalas lrytas.lt kalbėjosi su Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ Užsieniečių integracijos programos vadove Ilma Skuodiene.
– Dažnai Lietuvoje išgirstame apie pabėgėlius, nelegaliai kirtusius valstybės sieną, kuriuos skuba susekti pasieniečiai ir jų laukia visos privalomos procedūros, o štai kelios šeimos, perkeltos iš Irako, sutiktos labai šiltai. Ar į Lietuvą veda du labai skirtingi keliai?
– Pirmuoju atveju pabėgėlis atvyksta į šalį ir pasiprašo prieglobsčio, pasirinkdamas Lietuvą kaip prieglobsčio šalį, o antruoju atveju kalbame apie skubiai inicijuotą humanitarinį projektą. Į Vilniaus arkivyskupijos „Caritą“ kreipėsi Irako garbės konsulas su prašymu išgelbėti keletą krikščionių šeimų. Sirijoje ir Irake „Islamo valstybė“ persekioja, kankina ir žudo krikščionis. Tai buvo greita reakcija į tai, kad šioms šeimoms iškilo pavojus.
Per ilgus darbo su pabėgėliais metus mes įsitikinome, kad sėkminga integracija galima tik susitikus su bendruomene. Jokios programos nepadės taip sėkmingai integruotis kaip atėjimas į lietuvio šeimą, bendruomenę, prisilietimas prie kultūros, kasdienio lietuvio gyvenimo. Nors šį projektą inicijavo Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“, jį įgyvendinti padėjo ir valstybinės institucijos – Užsienio reikalų ir Vidaus reikalų ministerijos. Be jų pritarimo ir pagalbos neturėtumėme net realių galimybių tokią misiją pradėti.
– Kas šiuo metu prisiima materialinę atsakomybę už šių šeimų išlaikymą Lietuvoje?
– Vilniaus arkivyskupijos parapijų bendruomenės. Šių žmonių perkėlimui ruoštasi beveik pusę metų, buvo surinktos aukos. Būtent iš šių aukų ir išlaikomos šeimos šiuo metu. Netrukus bus kreiptasi dėl galimybės šiems žmonėms gauti leidimus gyventi ir dirbti Lietuvoje.
Kaip įmanoma greičiau bandysime šiuos žmones įtraukti į darbo rinką, nes tai vienas svarbiausių oraus gyvenimo rodiklių Lietuvoje.
– Dažnai pasigirsta kritikos, kad Lietuva pati sunkiai sprendžia nedarbo problemas, o dabar kalbame apie įdarbinimą žmonių, kurie dar tik mokosi lietuvių kalbos, gerai nepažįsta mūsų kultūros. Kokios šių žmonių galimybės įsidarbinti?
– Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ jau sulaukė penkių darbdavių užklausų. Jie teigė esantys pasiruošę įdarbinti irakiečius. Tai buvo darbo pasiūlymai aptarnavimo sferoje, statybų bei lengvosios pramonės sektoriuose. Toks darbdavių susidomėjimas rodo, kad galimybė įdarbinti šiuos žmones tikrai reali.
– Aktyviai kvietėte vilniečius susipažinti su atvykėliais iš Irako ir kartu praleisti laiką, pakviečiant juos kartu kur nors nueiti, supažindinti su miestu. Ar daug sostinės gyventojų atsiliepė į kvietimą?
– Skambučių tikrai sulaukėme. Daug žmonių klausė, kuo galėtų padėti,ar reikia kur nors palydėti, ką nors papasakoti, nuvesti ir pan. Kreipiasi studentai, vyresnio amžiaus žmonės, sulaukėme ir dirbančių žmonių skambučių, jie sakė, kad gali pagelbėti po darbo valandų. Ir labai atsiprašome, kad nespėjome su visais susisiekti, bet stengsimės tai padaryti kaip galima greičiau.
Šiuo metu irakiečiai jau pradėjo mokytis lietuvių kalbos, vyksta įvairūs susitikimai su bendruomene, lankomi muziejai, numatomi apsilankymai Katedros požemiuose, Gedimino pilyje.
Kelionė į Lietuvą neabejotinai sukėlė daug streso ir įtampos, tad vos atvykusių šių žmonių dienotvarkės nenorime perkrauti įvykiais.
– Prieš atvykdami į Lietuvą irakiečiai savaitę praleido Ankaroje. Kokios buvo jų nuotaikos laukiant sprendimo dėl galimybės vykti į Lietuvą?
– Tą savaitę mes daug kalbėjomės apie Lietuvą ir stengėmės suteikti kiek įmanoma daugiau informacijos apie gyvenimą čia. Šie žmonės teigė, kad ėmė domėtis mūsų šalimi iš karto po to, kai sužinojo apie galimybę persikelti.
Irakiečiai labai myli savo šalį ir išvykti pasirinko tikrai ne dėl kokių nors kitų priežasčių, bet dėl realios grėsmės jų gyvybei.
Ankaroje laukiant sprendimo, ar šeimoms bus leista atvykti į Lietuvą, daug kalbėjomės apie jų šeimas, giminaičius, kuriuos palieka, darbus ir džiugias akimirkas. Kalbėjomės apie daiktus, kuriuos jie gali vežtis, kad vienas lagaminas negali sverti daugiau nei 30 kilogramų, o kiekvienam galima pasiimti tik vieną.
Šeimos tarpusavyje daug diskutavo, ką verta imti, ir vis tiek buvo liūdna stebėti situaciją oro uoste, kai buvo viršijamas svorio limitas ir jautėsi įtampa bei nusivylimas, kad kai ką tenka palikti. Tokie jausmai natūralūs, kai suvoki, kad atveri naują gyvenimo puslapį, bet negali pasiimti su savimi nieko seno.
Sunku ir dėl to, kad niekada nežinai, kada grįši, nes pabėgėlio statusas nėra laikinas dalykas metams ar dvejiems, kalbame kartais apie septynerius, o neretais atvejais ir apie septyniolika metų. Šie žmonės nežino, kada vėl galės grįžti į savo žemę. Viena, kai žmonės vyksta ieškoti geresnio gyvenimo, bet kada gali grįžti namo ir jaustis saugūs bei laisvi, bet ši situacija yra visai kitokia.
– Kokiais džiaugsmais ir rūpesčiais šiuo metu gyvena iš Irako į Lietuvą perkeltos šeimos?
– Kol kas sunku kalbėti apie rūpesčius ar nusivylimus, nes prabėgo labai nedaug laiko. Bendruomenės nariai globoja irakiečius ir jais rūpinasi, bet ne vienam iš jų jau teko apsilankyti ir gydymo įstaigoje. Visa tai dėl patirto streso ir įtampos atsidūrus naujoje šalyje.
Šie žmonės labai aktyviai mokosi lietuvių kalbos, jie labai nori kuo greičiau prabilti lietuviškai.
Nepilnamečiai vaikai jau šį rudenį pradės lankyti „Versmės“ gimnaziją, kur šiais metais mokysis išlyginamojoje klasėje. Šie mokiniai lankys klasę, kur bus sustiprinta lietuvių kalba ir jie nebus vertinami. Kitais metais pagal savo žinių lygį jie bus išskirstyti po klases su bendraamžiais.
– Kokiais etapais paprastai vyksta pabėgėlių integracijos procesas?
– Integracija ir adaptacija prasideda vos tik užsienietis atvyksta į Lietuvą. Į mūsų šalį atvykę užsieniečiai pateikia prieglobsčio prašymą pasienio užkardose, Užsieniečių registracijos centre.
Pateikę prašymą jie gali būti apgyvendinti Užsieniečių registracijos centre. Šis centras įsikūręs Pabradėje. Jame žmonėms suteikiamas gyvenamasis plotas, maitinimas. Netoli veikia integracinis centras kartu su vietos bendruomene „Kultūrų įkalnė“. Čia žmonės supažindinami su lietuvių kalba, kultūra, šventėmis, teikiamos socialinės paslaugos.
Prašymo pasilikti Lietuvoje nagrinėjimo procesas užtrunka nuo trijų iki šešių mėnesių. Jeigu atsakymas teigiamas, tuomet prieglobstį Lietuvoje gavęs pabėgėlis vyksta į Pabėgėlių priėmimo centrą Rukloje, kur toliau tęsiamas integracijos procesas, – žmonės mokosi kalbos, pažinimo ir pan., vyksta profesinio orientavimo paskaitos.
Kol vyksta visos prieglobsčio prašymo procedūros, žmogus dirbti negali. Pabėgėlių priėmimo centre integracijos procesas trunka 4–8 mėnesius. Viskas priklauso nuo to, kaip šeima ar asmuo yra pasiruošę integruotis į visuomenę.
Pasibaigus šiam laikotarpiui žmonės išvyksta gyventi į miestus. Jie gali rinktis Vilnių, Kauną, Pabradę, Elektrėnus, Jonavą, Klaipėdą.
– Kaip ilgai trunka integracijos procesas?
– Žmogui apsigyvenus mieste toliau tęsiamas lietuvių kalbos mokymas, įsitraukiama į darbo rinką, švietimo, sveikatos sistemas. Šis procesas gali trukti iki penkerių metų. Viskas priklauso nuo asmenų pažeidžiamumo. Paprastai, jei kalbame apie socialiai ne itin pažeidžiamus asmenis, jų integracijos procesas trunka iki dvylikos mėnesių.
Lietuvoje taip pat yra galimybė teikti prašymą, kol vyksta procedūros dėl prieglobsčio suteikimo, gyventi bute, bet žmonės, kurie laukia sprendimo dėl prieglobsčio suteikimo, jokios finansinės paramos negauna ir negali dirbti. Jei jie nori gyventi ne Užsieniečių registracijos centre, turi patys save išlaikyti. Tokių galimybių turi tikrai ne visi.
Kitose ES valstybėse esama šiek tiek kitokios praktikos – žmonėms sudaroma galimybė gyventi atskirai, skiriami socialiniai būstai, kol svarstomas prieglobsčio prašymas. Tokiose šalyse kaip Austrija ar Prancūzija prieglobsčio prašymo svarstymo procesas trunka iki penkerių metų, tad akivaizdu, kad Lietuvoje jis gana trumpas. Lietuvos modelis yra panašus į Italijos, kur šios procedūros trunka 3–6 mėnesius.
– Ką priskirtumėte prie pažeidžiamų grupių?
– Socialinės integracijos programoje iki penkerių metų gali dalyvauti vienišos mamos, vieniši tėvai, neįgalūs asmenys, senyvo amžiaus žmonės, kurių integracijos laikotarpis tikrai negali apsiriboti vos 12 mėnesių. Taip pat ilgesnis integracijos periodas skiriamas žmonėms, kurie turi sveikatos problemų. Kaip žinoma, pabėgėliai neretai turi rimtų sveikatos problemų. Kiekvienais metais finansinė parama mažinama.
– Žmonės bėga iš šalių, kuriose nesaugu, jie persekiojami, vyksta karas, tad neretai kenčia ne tik nuo fizinių, bet ir psichologinių traumų. Kokios psichikos sveikatos specialistų paslaugos pasiekiamos?
– Šios paslaugos teikiamos nuo pat žmogaus atvykimo į Lietuvą, bet prieglobsčio prašytojai ne visuomet yra linkę kreiptis pagalbos. Juk ir dažnas lietuvis į psichologus ar psichiatrus žvelgia su baime ar net skeptiškai ir kreipiasi tik esant būtinybei. Tai tebėra tam tikras tabu.
Pabėgėliai dažnai sako, kad viskas jiems gerai, bet nurodo kitus negalavimus, kurie yra psichologinių problemų pasekmė. Daug problemų kelia ir kalbos barjeras – tiek prieglobsčio prašytojai dažnai negali laisvai reikšti minčių rusiškai ar angliškai, tiek gydytojai ne visuomet laisvai kalba šiomis kalbomis.
– Su kokiomis mūsų visuomenės baimėmis susiduria pabėgėliai, atvykstantys į Lietuvą iš mums kultūriškai tolimų šalių?
– Jei dabar pradėsiu šiuos mitus vardinti, pati juos dar kartą patvirtinsiu, ir tai būtų neteisinga. Integracija – dvipusis procesas, tai priklauso nuo visuomenės ir integruojamo asmens.
Būta atvejų, kai kitos rasės ar religijos atstovas iš savo aplinkos patiria tam tikrą spaudimą. Man teko pačiai susidurti su vienos šeimos istorija, kai ir vaikas, ir vienas iš tėvų, dirbantis prekybos centre, patyrė spaudimą dėl rasinių skirtumų. Šio žmogaus reakcija buvo tokia: „Norėčiau rinktis atviresnę šalį nei Lietuva.“
Tiek pabėgėliui reikia būti pasiruošusiam priimti mūsų kultūrą, tiek ir mums reikia būti atviriems ir nediskriminuoti dėl rasės ar religijos.
– Ar Lietuva pajėgi pasirūpinti pabėgėliais?
– Mes turėtume solidarizuotis su kitomis ES šalimis. Patys esame Šengeno zonoje ir nežinome, kiek pabėgėlių gali pas mus atvykti iš Rytų šalių. Lietuvos sienos – išorinės Šengeno zonos sienos, tad jei staiga imtų augti pabėgėlių skaičius, tarkime, iš Ukrainos, mūsų sistema taip pat susidurtų su keblumais. Lietuva niekada nebuvo ta šalis, kuri priima daug pabėgėlių, tad ir mūsų sistema veikia pagal tokius dėsnius.
Užsieniečių registracijos centre apgyvendinami tik tie užsieniečiai, kurie patys atvyksta į Lietuvą ir pasiprašo prieglobsčio. Pabėgėliai, kurie būtų perkelti į Lietuvą iš trečiųjų šalių ar Italijos ir Graikijos, būtų perkeliami jau su pabėgėlio statusu ir jie iš karto būtų apgyvendinami pabėgėlių priėmimo centre. Būtų persvarstyta integracijos programa, atsižvelgta į jų ypatingus poreikius ir sudarytas integracijos planas.
Bet kuriuo atveju Lietuva kviečiama atsakomybę prisiimti per dvejus metus, tad nereikia bijoti, kad vieną dieną į šalį atvyks labai didelis skaičius pabėgėlių. Tai vyktų pamažu, žmonės būtų į Lietuvą perkeliami grupelėmis.
– Ar šiuo metu nėra tas metas, kai mūsų visuomenė priversta laikyti tolerancijos egzaminą?
– Lietuva yra auganti šalis. Ir tai akivaizdu – neseniai buvo atliktas gyventojų nuomonės tyrimas, kurio atsakymai puikiai iliustruoja visuomenės nusiteikimą. 51 proc. tyrimo dalyvių, t.y. kas antras gyventojas, paklausti, ar pritartų, kad Lietuva suteiktų pagalbą sprendžiant pabėgėlių krizę Italijoje bei Graikijoje ir dalyvautų pabėgėlių perkėlimo programoje, atsakė teigiamai.
Jau 2003-iaisiais stodami į Europos Sąjungą pasiryžome būti vienoje bendrijoje, priimti europietiškas vertybes, tobulinti ne tik socialinę ar sveikatos apsaugos sistemą, bet ir augti patiems. Per pastarąjį dešimtmetį tikrai labai smarkiai ūgtelėjome. Esame draugiška šalis.
Praėjus kelioms dienoms po šeimų atvykimo į Lietuvą paklausiau irakiečių, kas juos labiausiai nustebino, ir atsakymas buvo – žmonių draugiškumas. „Mes nesitikėjome, kad žmonės tokie draugiški“, – sakė jie.