O gal emigranto misija – lietuvybė už Lietuvos sienų?

Užsienyje praleisti dešimtmečiai daro savo. Kai kuriems nereikia nė tiek, užtenka kelerių metų, kai buvęs gyvenimas Lietuvoje ima blukti.

Daugiau nuotraukų (1)

Indrė Jonušytė

Jul 22, 2015, 10:19 AM, atnaujinta Oct 22, 2017, 1:22 AM

Tačiau emigrantas ar imigrantas nėra geidžiami apibūdinimai. Visi esame lietuviai – tik ne konkrečios vietos, o pasaulio piliečiai. Ar dėl to išvykusieji iš Lietuvos – mažiau lietuviai? O gal atvirkščiai? Ilga ir labai asmeniška kelionė laukia kiekvieno emigranto. Ne į kitą šalį, bet iš paties savęs, iš savo tapatybės. Daugeliui tenka žengti daugybę nepastebimų žingsnelių link to, kad jau esi „mažesnis“ lietuvis, bet ir suvokimo, kad vis dėlto niekada nebūsi kitoks, nebūsi nei tikras amerikietis, nei belgas, nei vokietis, nei britas... Sąmoningai arba ne tenka susitaikyti, kad visą likusį gyvenimą būsi kitoje, bet niekada iki galo savoje šalyje.

Užsienyje praleisti dešimtmečiai daro savo. Kai kuriems nereikia nė tiek, užtenka kelerių metų, kai buvęs gyvenimas Lietuvoje ima blukti.

Iš savo pačios ir draugų, kurių ne dešimtys, o jau šimtai gyvena užsienyje, patirties žinau: net pats nepastebi, kai pradedi sakyti, o pas mus Anglijoje, Ispanijoje, Graikijoje... O mes – anglai, norvegai, amerikiečiai... O mūsų – italų, prancūzų, turkų... Neabejoju, iki pat mirties sava šalimi vadinsime Lietuvą, tačiau tikrai sava ji mums tebus prisiminimuose, nes toliau gyvensime visai kitur ir visai kitaip.

Kad ir kaip visi emigrantai būtų statomi į vienus rėmus, visi jie labai skirtingi. Tačiau dvi pačios didžiausios „rūšys“ – tai tie, kurie emigravo su šeima, ar sukūrė šeimą su savo tautiečiu ar tautiete, ir tie, kurie atsidūrė pačiame svetimos kultūros centre – vedė ar ištekėjo už kitataučio.

Gal dėl to net emigrantai yra skirstomi į šiek tiek „geresnius“, nes jie ne visiškai apleido savo šaknis ir užsienyje gimdo lietuviukus, ir „atplaišas“, tuos, kurių vaikai tik gimę jau yra asimiliuojami į svetimą kultūrą. Trečiai, ko gero mažiausiai „rūšiai“ priklauso tie, kurių antroji pusė ne lietuvis\ė, bet pora negyvena nei Lietuvoje nei sutuoktinio\ės gimtinėje ir nauji pusiau lietuviukai tampa trijų skirtingų kultūrų atstovais. Gal nuo šio taško prasideda tikrasis kosmopolitizmas?

Šeima emigracijoje turi be galo daug subtilių niuansų, todėl apie ją kalbėti sunku. O kaip gi jaučiasi paprastas emigrantas, nesvarbu, ar gyvenantis tautiečių apsuptyje, ar būdamas vienintelis lietuvis šimto kilometrų spinduliu?

Būtų gerai kalbėti be išankstinio nusistatymo, tokio įprasto Lietuvoje: pats tokį likimą pasirinko. Ar tas jausmas – kad ir kaip stengtumeisi vis tiek niekada netapsi vienu iš jų – tos šalies vietinių piliečių, kada nors išnyksta? Ar po dar vieno, kito dešimtmečio aplinkiniai liausis tave apibūdinti kaip užsienietį, kaip lietuvį? O kada nors grįžus į Lietuvą artimieji ir giminės sutiks kaip savą, o gal ir čia jau būsi užsienietis?

Kiekvienas žmogus nori pritapti toje vietoje, kur gyvena. Ištekėjus už italo ar vokiečio lietuvaitė nenori jaustis prastesnė nei vyro brolio ar pusbrolio žmona. Ir jau tikrai jokia motina nenori, kad su jos vaiku būtų elgiamasi prasčiau nei su „grynakrauju“. Deja, žmonės mėgsta smerkti, o tėvai dažniausiai savo vaikams linki mažiau komplikuotų santuokų.

Kad ir koks atviras, laisvamaniškas ir kosmopolitiškas atrodo šiuolaikinis pasaulis, kad ir kaip norėtumėm būti laikomi tiesiog žmonėmis, kitų tautybių diskriminacijos grūdas yra pasėtas visuose. Neišskiriant nei labai draugiška ir vieninga besidedančios Europos Sąjungos. Tautybė vis dar yra pirmas visiems į akis krintantis ir kiekvieną žmogų apibūdinantis dalykas.

Kalba, papročiai, pomėgiai, maistas ir daugybė kitų dalykų, kuriuos mokame, mėgstame, mėgdžiojame. Žinoma, būnant svetur ir bėgant metams, visa tai šiek tiek dyla iš atminties ir iš kasdienybės. Vis rečiau prisimenam, kad esam užsieniečiai, bet gausybė smulkmenų vis tiek primena: esame svetimi. Netaisyklingai ištartas žodis, vaikiškas filmukas, kurį žiūrėdami užaugo visi tavo kartos tos šalies gyventojai, nacionalinis patiekalas, nesuprastas anekdotas ir t.t., ir t.t.

Daugumai jaunų žmonių nesunku priimti svetimą kultūrą ir joje asimiliuotis. Lengviau yra tiems, kurių antroji pusė yra iš mūsų pasirinktos šalies. Norėtųsi tikėti, kad lietuviškoms išeivių šeimoms ir tiems, kurie laikosi įsikibę lietuviškų tradicijų ir papročių, kalbos ir įprasto naminio maisto, nėra sunku gyventi svetimoje šalyje. Būtent šie emigrantai steigia lietuviškas parduotuves, restoranus, mokyklas, knygynus, kirpyklas, kepyklas, statybų kompanijas, pritraukdami kitus tautiečius. Jie ilgiau nei kiti nepraranda savo tautiškumo ir Lietuvos savyje ir savo aplinkoje.

Kad ir kur atsidurtumėm, visi gyvename skirtingai, jaučiamės skirtingai ir įvairiose šalyse būname priimti ar atstumti skirtingai. Vieni atsiduria didelėse tautiečių bendruomenėse, kiti gyvena kokiame nors sunkiai įsivaizduojamame pasaulio užkampyje ir yra vieninteliai svetimšaliai.

Vaikai auga apsupti kitų šalių emigrantų, savos šalies emigrantų arba tik vietinių gyventojų. Treti jau seniai sapnuoja ir galvoja nebe lietuviškai ir jau seniai nebepasiilgsta nei grietinės, nei šaltibarščių, nei juodos duonos su lašinukais... Tačiau visi atsidūrusieji svetur turi vieną bendrą, gilų ir skausmingą jausmą: esame nebe visai savi tiek gimtojoje Lietuvoje, tiek ten, kur mus nubloškė likimas. Ir puikiai suprantame, kad tas jausmas mumyse gyvens visada.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.