Tai buvo garbė visai šeimynai ar net visai giminei. Išmokslintas kaimietis išmokdavo ir aukštojo mokslo vertų manierų, elgesio, įgydavo tam tikrą pasididžiavimą kelianti žodyną – turtingą – su sinonimais bei klasikų citatomis, kalbėdavo taisyklinga ir turtinga lietuvių kalba bei dar kokiomis trimis keturiomis užsienio kalbomis – be žodynų, prakaitavimo ar raudonavimo bei mikčiojimo. Be specialių testų gerbė tuos namus, žmogų išauklėjusius, ir iš tolo keldavo kepurę jo tėvams, broliams, seserims.
Net fantazuodami Lietuvos piliečiai neįsivaizdavo, kad aukštojo mokslo diplomą turintis žmogus galėtų pasakyti „tipo“, karoče“, „ta prasme“. Žmonės turėjo gėdos, pagarbos jausmą – ir tuos jausmus demonstravo.
Tokia mūsų istorija, kurią prisimena tūkstančiai gyvų liudininkų. Aukštąjį mokslą baigęs žmogus ir „ant akmens gyvendamas galėjo pragyventi“. Jam nebereikėjo dirbti juodo darbo ir lankstyti nugaros. Tokie buvo visuomenės dėsniai, įstatymai. Aukštąjį mokslą gerbė ne tik kaimiečiai, bet ir parlamento nariai , visi piliečiai. Tai buvo turtas.
Ko vertas pirktas diplomas šiandien? Tą žino tik pirkusieji. Dauguma mano pacientų teigia, kad nereikia to diplomo, nes ir be jo galima gerokai daugiau uždirbti. Ir uždirba. Ar čia suformuota tokia tendencija? Aukštasis mokslas daugumai nėra nei siekiamybė, nei būtinybė.
Ar tai nėra klaidinga?
Dirbdama Škotijos universitetinėse psichiatrijos klinikose atsitiktinai mačiau televizijos laidą – forumą aukštojo mokslo tema. Rungėsi anglų ir škotų universitetai, iš auditorijos nuskambėjo klausimas, kodėl škotai gali mokytis už dyką, o anglai jau turi mokėti pinigus.
Girdėjau ir atsakymą: „Mes didžiuojamės savo aukštuoju mokslu, pirmenybę visada teikėme ir teiksime savo piliečiams, o jūs galite studijuoti savo universitetuose, tačiau jei norite pas mus – susimokėkite.“
Čia aukštasis mokslas yra didžiulė privilegija. Škotijoje aukštojoje mokslo mokykloje pretenduoja studijuoti tikrai labai gabūs, to verti jauni žmonės. Protekcijos, pažintys ar panašūs dalykai čia neegzistuoja – atvirkščiai – „kerta per reputaciją“.
Paaiškėjus protekcijai, geras vardas būna prarastas. Bet tai labai reti atvejai, visi žino, kad protekcija pakiš koją. Reputacija, giminės garbė čia labai didžiulė vertybė, saugomas paveldas. Iš dvylikos savo rezidentų psichiatrų dešimt turėjau „tikro karališkojo kraujo“, su visokiausiomis karališką giminę žyminčiomis dalelytėmis prie pavardžių.
Tik du jaunuoliai buvo atvykę iš užsienio – vienas indas ir viena rezidentė Pakistano pilietė. Jie baigė universitetus Odesoje ir Peterburge todėl , kad taip „buvo pigiau“, bet net nesvajojo likti dirbti ten, kur baigė: laikė papildomus egzaminus, tikslingai rengėsi, kad rezidentūrą jau galėtų atlikti Jungtinėje Karalystėje.
Jie buvo labai gerbiami savo draugų ir kolegų, kadangi dėjo itin didžiules pastangas, buvo darbštūs, sugebėjo elgtis kaip škotų piliečiai, perimti svetimos šalies papročius neišsižadėdami savų – savame rate. Mano rezidentas indas neišlaikė egzamino. Kai paklausiau, kas nutiko, man atsakė: „Per mažai pasigilinau.“ Jis gavo klausimą apie piromaniją ir turėjo išsamiai atsakyti per septynias minutes.
Dabar sekame spaudą, skaitome, kad įstoti į aukštąją mokyklą reikia tik vieno egzamino. O kaip žinoti, ar jaunas žmogus moka skaičiuoti, skaityti, koks jo elgesys, kokios jo vertybės? Ar stodamas į mediciną išmano fiziką, ar moka nusišypsoti, padrąsinti kitą?
Iš savo sūnų sužinojau, jog jie anatomiją mokėsi naudodami muliažus – nebuvo darbo prozektoriume, jiems nereikėjo preparuoti lavonų. Penktame kurse – dar nemokyti leisti vaistų į veną. „Bet mus mokė, kaip suleisti vaistus „į apelsiną“, – studentai didžiuojasi, kad yra labai mokyti. Daug liberaliau ir paprasčiau. Net ir turint reikalą su žmogaus gyvybe.
Savo laiku žinojome, kad jei jaunas žmogus baigia vidurinę mokyklą, jis yra apsiskaitęs, moka be klaidų rašyti lietuvių kalba, moka skaičiuoti: sudėti, atimti, dauginti mintinai, be technologijų.
Moka ne tik laisvių ir teisių išsireikalauti, bet turi mokykloje išugdytų įpročių seneliui vieta viešame transporte užleisti , sunkesnį krepšį pasisiūlyti panešėti, atsistoti, kai kalba su vyresnio amžius žmogumi ar su mergaite... Dabar tai tokie nemadingi rudimentai, visiškai nesuprantami ir nereikalingi. Bet ne visur.
Pavyzdžiui, darbo interviu Jungtinėje Karalystėje gali būti suorganizuotas restorane. Gali pasirodyti, kad tave svetingai priima ir yra labai draugiškas kolektyvas, bet iš tiesų kažkas iš kartu pietaujančių tarpo aptars, kaip išmanai stalo etiketą, kaip sukramtai maistą, kaip moki būti nepasipūtęs ir palaikyti pokalbį, kur pasidedi servetėlę... Taigi tos kultūrinės (būtent kultūrinės) smulkmenos tebėra galiojančios, reikalingos ir vertinamos.
Britai gali paklausti: „O ką iš savo tautos poezijos labiausiai vertini?“ Paklaus angliškai apie lietuvišką poeziją... Pageidauja, kad gydytojai, be medicinos žinių, dar būtų plataus akiračio. Taigi tas išsilavinimas, aukštasis mokslas – tai jau nebe juodas fizinis darbas, o labai aukšti reikalavimai.
Vis menu, kaip šiuolaikinės psichiatrijos žvaigždė, Kanados psichiatrijos profesorius Pierre'as Flor-Henry kažkokia proga kalbėjo apie savo susitikimą su labai pasipūtusiu, proteguojamu ir geros nuomonės apie save jaunuoliu, kuris nežinojo, kas yra Portugalijos sostinė, ir atitinkamo mokslo luomo durys jam užsidarė.
Tarsi nieko bendra su medicina, ar ne? Ir per mūsų radijo laidą prieš kelerius metus nuskambėjo „klausimėlis“ prieš pat abitūros egzaminus. Tuoj rašysiančio baigiamąjį rašinį jaunuolio buvo paklausta: „Kas parašė „Katedrą?“ Ir visai Lietuvai nuskambėjo atsakymas: „Marčiulionis.“
Čia – mokslas, pramoga, anekdotas? Verkti, juoktis, toleruoti, nekreipti dėmesio?
Kokia reakcija būtų adekvati ir moderni?
