Pirmasis šios dvikovos raundas įvyko tuomet, kai S.Skvernelis viešai apkaltino L.Graužinienę nekompetencija ir nemoralumu, kai politikė įstatymų pataisomis nesėkmingai pamėgino iš jo ministerijos atimti ir pasiglemžti Vadovybės apsaugos departamentą.
Seimo galva šią savaitę pamėgino atkeršyti, savo ruožtu apkaltinusi ministrą nekompetencija – esą jis Briuselyje tiktai nuolankiai sutiko priimti kelis šimtus pabėgėlių iš Sirijos ir kitų nelaimingų šalių, kuriuos numetė Europa, ir nė nedrįso užsiminti, kad reikėtų problemą spręsti iš esmės – pirmiausia kaip nors tvarkytis su pačiomis tomis šalimis.
Tokios L.Graužinienės kalbos iš esmės atitinka ir jos atstovaujamos Darbo partijos, mėginančios sužaisti su ksenofobiškai nusiteikusiais rinkėjais, liniją, bet kitas motyvas, aišku, kerštas S.Skverneliui.
Ministras, kuris iš tiesų visą laiką kalbėjo tai, ko nekalbant jį kaltino „darbietė“, rėžė atgal. Ir taip, kad maža nepasirodė, – oficialiu ministerijos pareiškimu Seimo pirmininkę pavadino Pilypu iš kanapių ir siūlė įsitaisyti sargybinį, kuris politikę apsaugotų nuo „žmones juokinančio kalbėjimo“.
Vėliau ministras atsiprašė už tokį pareiškimą – esą patarėjas pernelyg literatūriškai perteikė jo mintis.
Bet žodis – ne žvirblis. Iš karto pradėta spėlioti – gal tas žvirblis pranašauja kokias nors dideles rudens audras koalicijoje. O gal formaliai „tvarkiečių“ deleguoto, bet ir liberalų, ir socialdemokratų į Seimo rinkimus dabar viliojamo S.Skvernelio pasitraukimą?
Tačiau kad ir kas tai būtų buvę – asmeninis susikirtimas ar būsima didesnė politinė intriga, ji rodo viena: mūsų šviesuliams geriau sekasi peštis tarpusavyje nei spręsti metų metus besikaupiančias valstybės problemas.
