Kodėl apie tai rašau? Kadangi praėjusią savaitę visi buvome labai užsiėmę svarstymais, kuo apipavidalinti apnuogintą Žaliąjį tiltą, ir labai gali būti, jog nepastebėjome, kas dedasi anapus Atlanto.
O ten pamažu įsibėgėja daug rimtesnė diskusija.
Svarstoma, ne ką pastatyti ant kokio nors tilto, o kas stovės pačiuose Baltuosiuose rūmuose.
Ir nors laiko iki 45-ojo JAV prezidento rinkimų dar marios, jau dabar labai tikėtina, jog susikaus tos pačios pavardės – Busho ir Clintono. Ir jiems gali kortas maišyti trečioji – nepriklausomo kandidato D.Trumpo. Jį dabar esą remia maždaug 18 procentų rinkėjų.
Kodėl mums tai turėtų rūpėti, paburnos tūlas skaitytojas, tradiciškai nurodydamas, kad ir savo reikalų nesugebame apsiliuobti. Bet juk jeigu kas nors nusičiaudi Vašingtone, čiaudulio aidas nusirita per visą pasaulį, sėdamas slogą ir gripą visose klimato zonose.
Antra, D.Trumpo išsidirbinėjimai praėjusią savaitę norom nenorom primena seną banalybę, kad istorija kartojasi. Pirmą kartą kaip tragedija, antrą – kaip farsas.
Daugiau nei prieš 25 metus tie amerikiečiai, kuriems nusibodo dvipartinė sistema, galėjo rinktis karo veteraną, klestintį skaitmeninių technologijų verslininką, tą patį, kuris kažkada patikėjo S.Jobsu. Žmogų, kuris pats keliavo į Iraną vaduoti į kalėjimą įkištų dviejų savo bendradarbių ir juos išvadavo. Kitaip tariant, tikrą gyvą vaikštančią amerikietiškąją svajonę.
Kitąmet tie patys amerikiečiai, kuriems irgi nusibodo dvipartinė sistema, galės rinktis privalomosios karo tarnybos Vietname išvengusį milijonieriaus sūnų. Apstačiusį Ameriką kazino, kurortais ir dangoraižiais. Reikalavusį iš merginų, pakviestų į pasimatymus, AIDS testo. Kelių iki nykumo nuobodžių saviauklos bestselerių autorių ir tokio pat nykumo televizijos realybės šou žvaigždę. Kitaip tariant, irgi tikrą gyvą vaikštančią amerikietiškąją svajonę.
Taigi kiekviena svajonė, netgi amerikietiškoji, gali būti realizuota įvairiais variantais.
Ir nesvarbu, kuris iš jų būtų patrauklesnis, nepaneigsi fakto: tiek R.Perot, tiek D.Trumpas simbolizuoja sėkmę.
Būtent ta sėkmė, o ne jų pateiktos programos (jeigu D.Trumpo atveju apskritai įmanoma apie tokią kalbėti) yra patraukli rinkėjams.
Lygiai taip pat tektų konstatuoti, kad per ketvirtį amžiaus mažai kas pasikeitė ir dar vienu aspektu.
Aplinkui apstu žmonių, kurie nori paprastų atsakymų į sudėtingus klausimus.
Tokių, kurie nori išgirsti, kad dėl visko kaltas kas nors kitas, bet tik ne jie. Ir kad užteks nukauti menamą leviataną, o aplinkui viskas sužydės naujomis spalvomis.
Tai žmogiška, tad neverta kaltinti tų, kurie taip mąsto, o geriau pagalvoti, kaip šitiems žmonėms į sudėtingus klausimus atsakyti sudėtingai, tačiau suprantamai.
Aišku, yra dar vienas šiek tiek intymiau šią temą su Lietuva susiejantis kabliukas.
Kad ir kaip būtų, D.Trumpas, matyt, netaps nei respublikonų kandidatu, nei nepriklausomu prezidentu.
Tuo metu mūsų krašte jis jau būtų sėkmingai įkūręs partiją, laimėjęs Seimo rinkimus, pasėdėjęs keliose koalicinėse vyriausybėse, pašildęs kelių ministrų kėdes, prisiskandalijęs į kairę ir į dešinę, davęs darbo visoms įmanomoms teisėsaugos struktūroms dešimtmečiui į priekį, o žurnalistams – ir visiems penkiolikai metų, sudalyvavęs visose jau esančiose ir dar būsiančiose TV laidose, taip pat sukūręs naują interneto folkloro žanrą.
Tai tiktai įrodo, kad lietuviškąją svajonę pasigauti už uodegos vis dar gerokai paprasčiau negu amerikietiškąją. Kad ir ką sakytų emigruojantys anapus Atlanto.