Jeigu socialdemokratai vėl išlaikys pirmaujančią poziciją, liberalai vis
tiek bus antri. Neįtikimas istorinis šuolis.
Nei aš, gimęs 6-ąjį dešimtmetį, nei juo labiau vyresni už mane kažin ar
galėjo patikėti, kad prieškariu demonizuotas liberalizmas už laisvę
ekonomikoje, individualizmą, antiklerikalizmą, ne menkiau nei
socializmas už kolektyvizmą, materializmą ir ateizmą, kada nors prasimuš
į pirmąsias politines gretas katalikiškoje visuomenėje.
Atkūrus nepriklausomybę beveik du dešimtmečius, nepaisant gausios
verstinės liberalios ideologijos literatūros, nemažos dalies
žiniasklaidos jaunų žurnalistų prielankumo, Lietuvos išeivių liberalios
pakraipos iškilių asmenybių palaikymo ir net tarptautinio garso
politologų įžvalgų skelbiamos galutinės globalinės liberalizmo pergalės,
liberalai politikoje trynėsi prie 5 procentų ribos.
TS-LKD vadovavęs A.Kubilius, pasikvietęs į koaliciją kelių atspalvių
liberalus, žengė drąsų žingsnį, drauge priversdamas vyresnius
konservatorius (jauną konservatorių sunkiai ir įsivaizduoju) krapštyti
pakaušį: ką tai reiškia?
Kita vertus, nesunku ir paaiškinti. Lietuvos politikoje svarbu tapo ne
ideologijos, o požiūris į ES, NATO ir su šiais aljansais susijusios
reformos. Ir visiškai nesvarbu, ar tu uolus katalikas, ar cicilikas, ar
masonas.
Be to, tiek konservatoriai, tiek socialdemokratai į savo gretas
priimdavo visus, kas tik gerbė jų vadovus. Pažiūros – niekuo dėtos.
Liberalų sąjūdis teisingai suprato esminę politikos taisyklę: būnant
mažesniam teisingas žvilgsnis yra iš apačios į viršų, o ne atvirkščiai.
Kas tam gamtos dėsniui priešinosi, atsidūrė užribyje. Taip atsitiko
centristams ir zuokininkams.
Nors neperžengdamas savo programos ribų Liberalų sąjūdis ir nervinosi,
pritarė konservatorių naktinei reformai ir niekada nesipriešino nieko
bendra su liberalizmu neturintiems prezidentės ekonominiams pasiūlymams.
Daugeliu klausimų E.Masiulio politinė organizacija išlaiko vidurio
poziciją. Referendume dėl žemės pardavimo užsieniečiams palaikė tik
vieną formuluotę – sumažinti reikalingų referendumui laimėti balsuotojų
skaičių. Po tokio paaiškinimo, ko gero, ir patiems liberalams netapo
aiškiau, kaip balsuoti.
Atsijauninimo problemomis užsiėmusių konservatorių fone Liberalų sąjūdis
sėkmingai pasirodė savivaldos ir merų rinkimuose ir pamažu ėmė kopti į
galimybės pažiūrėti iš viršaus kalną. Gali ir užkopti. Gali ir sėkmės
krūmas užsidegti. Su kokiu dekalogu jie nusileis pas rinkėjus? Tačiau
pirmiausia reikia pasiekti, kad rinkėjai būtų pasirengę girdėti ir
suprasti.
Prieš pastaruosius rinkimus į Seimą apygardoje X teko kalbėtis su
aštuoniasdešimtmete rinkėja, kuri net neskaitydama jokių programų visada
balsavo už V.Landsbergį (ir kas už jo). Bet tąkart per paskutinį
pasirinkimą liko socialdemokratas ir liberalas.
Patark, gerbiamasis, sako man, už kurį balsuoti. Atsakiau,
paskaitykite, ką sako kandidatai. Programų neskaitau, bet vieną kartą
ryžausi, aiškino rinkėja. Perskaičiau vieną, lyg ir viskas aišku.
Nelaimei, perskaičiau ir kitą. Lygiai tą patį sako, ką ir pirmas.
Todėl ir sutrikau. Ir net pati savęs paklausiau: o kodėl jie ne toje
pačioje partijoje? Žinoma, už socdemus nebalsuosiu. Bet ką daryti su
liberalu? Neiti balsuoti? Negerai, prezidentė ragina eiti. Tada lieka
vienas klausimas – geras tas liberalas žmogus ar ne. Nerašysiu, ką
atsakiau.
Po rinkimų vėl susitikome. Nesakė, kaip pasielgė. Bet pateikė tokį
pasiūlymą: ar negalėtų gerokai prieš rinkimus apžvalgininkai ir
politologai trumpai ir aiškiai apibūdinti, kuo lietuviškos partijos
skiriasi viena nuo kitos ir ko iš jų galima tikėtis toms partijoms
patekus į valdžią, ne abstrakčiais žodžiais. Koks kiekvienos partijos
esminis tikslas?
Kodėl visada balsavau už V.Landsbergį, tęsė pokalbį pašnekovė. Todėl,
kad atkovojant nepriklausomybę jis įtaigiai ir vaizdžiai aiškino, ką ir
kaip reikia daryti. Konservatoriai, kaip supratau, pradėjo kovą už
energetinę nepriklausomybę. O ką siūlo kiti? Jeigu tą patį, tai kodėl
jie ne kartu? Be to, tęsė rinkėja, politikai klaidingai mano, kad
žmonės, ypač vyresni, nesidomi, kas parašyta.
Kodėl vis mažiau gyventojų dalyvauja rinkimuose? Todėl, užbaigė
pilietė, kad politikai labai miglotai pristato, kas jie yra ir ko nori.
Moteriškė teisi. Partijos ne tik miglotai formuluoja savo siekius, bet
ir šiaip taip sukurpę programą ir patekę į valdžią dažnai elgiasi
priešingai.
Sunku tikėtis, kad situacija pasikeis ir po kitų metų rinkimų. Po
kelerių debatų susipainios mintys net toje pačioje partijoje, liks
žinomi ir vienas kitas naujas veidas, ir klausimas – geras ar blogas
tas žmogus.
Liberalų sąjūdis turi šansų net laimėti kitus rinkimus. Na, ir kas? Ką
svarbaus ir vertingo iš jų išgirsime? Ir ar galima išsakytomis mintimis
tikėti?
Kol kas galima konstatuoti tik akivaizdžius dalykus. Liberalų
vadovas E.Masiulis neblogai vadovavo Susisiekimo ministerijai, iki šiol
partija nuosekliai pasisako už partnerystės įteisinimą ir gina
referendumą dėl dvigubos pilietybės. R.Šimašius renka balus Vilniuje.
Užsienio politikoje partijos narys europarlamentaras P.Auštrevičius
agituoja už ES kaip federaciją.
Bet ar tai ir yra partijos pozicija – neaišku. Kol kas miglotas ir
atsakymas į esminį liberalams klausimą – valstybės ir verslo santykį.