Vadovai tąkart išsaugojo postus, tačiau gavo užduotį per dvi savaites
parengti planus, kaip sutaupyti lėšų ir sudaryti sąlygas sumažinti
komunalinius mokesčius kauniečiams.
Išgirdęs tokį nurodymą pirmasis situacijos beviltiškumą turbūt suvokė
„Kauno autobusų“ generalinis direktorius K.Derliūnas, kuris iškart
pasiprašė atleidžiamas iš šių pareigų.
Kokį planą jis galėjo parengti, jeigu miesto savivaldybė pati smaugia
savo įmonę? Kompensacija už keleivių vežimą „Kauno autobusams“ yra
didžiausias savivaldybės finansinis įsipareigojimas. Be politikų žinios
bendrovės vadovai negali pasirinkti net autobusų variklių tepalų.
K.Derliūnas suprato, kad net geriausių Londono ir Frankfurto
finansininkų parengtas „Kauno autobusų“ veiklos planas jo neišgelbės dėl
kitos priežasties – kauniečio pavardė buvo įrašyta Tėvynės
sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos kandidatų į Kauno
tarybą sąraše.
Nors K.Derliūnas atsidūrė ties jo viduriu ir neturėjo jokių galimybių
tapti miesto tarybos nariu, dabartinei valdančiajai daugumai ši
aplinkybė galėjo pasirodyti itin reikšminga.
Antruoju savanoriu palikti postą tapo savivaldybės valdomos įmonės
„Kauno gatvių apšvietimas“ direktorius K.Žuromskas. Pastarasis niekada
jokių didelių politinių ambicijų nepuoselėjo, tačiau buvo globojamas
partijos „Jaunoji Lietuva“, kuri itin prastai pasirodė per pastaruosius
rinkimus.
Anksčiau Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) Kauno skyriui
vadovavusiam K.Žuromskui dėl darbo didelių priekaištų neturėjo nei
senoji, nei naujoji miesto valdžia, tačiau jis pasinaudojo puikia
galimybe pasitraukti aukštai iškelta galva. K.Žuromskas tapo Alytaus
miesto administracijos direktoriaus pavaduotoju, todėl šiam alytiškiui
nebereikės kiekvieną darbo dieną zulinti asfalto maršrutu
Alytus–Kaunas–Alytus.
Galima spėti, kad išeidamas K.Žuromskas įmonės veiklos plano taip pat
neparengė.
Paskutinėmis liepos dienomis krito tikras mohikanas – viešosios
įstaigos „Automobilių stovėjimo aikštelės“, renkančios mokestį už
transporto priemonių stovėjimą Kauno gatvėse, vadovas A.Puidokas. Jo
galvai kirsti Kauno meras V.Matijošaitis seniai galando kirvį ir net
šito neslėpė.
Kauniečiai šiai įstaigai niekada negailėjo kritikos. Kartais pagrįstos,
kartais – ne visai. Suprantama, visi žmonės nepatenkinti, kai tenka
atsisveikinti su pinigais, o iš provincijos atvykusiems vairuotojams
kartais būna išvis nesuvokiama, kaip galima reikalauti mokesčio už
automobilio stovėjimą gatvėje.
Iš įvairių pabūklų daugybę metų apšaudomas A.Puidokas brangiai sumokėjo
už savo postą – jam tenka minti ne tik Kauno apygardos teismo, bet
ir medikų kabinetų slenksčius. Galbūt dabar išties galės daugiau laiko
skirti sveikatai taisyti ir sugadins mažiau nervų lastelių.
Kas kitas? Jeigu vyktų totalizatorius, dauguma savivaldybės
tarnautojų ir politikų statytų už įmonės „Kapinių priežiūra“ vadovą
A.Verbicką, kuriam Kauno meras V.Matijošaitis jau pasiuntė aiškų
perspėjimo signalą.
Merui esą buvo gėda bendrauti su Vainatrakio kapinėse artimųjų kapus
tvarkiusiais kauniečiais, kuriems nuolat tenka braidyti po purvą.
Galima pridurti, kad A.Verbickui galimybes išsaugoti vadovo postą
smarkiai menkina itin artimi ryšiai su partija „Tvarka ir teisingumas“,
kurios atstovai prarado bet kokią įtaką priimant miestui svarbius
sprendimus.
Nepaliesti liko trys savivaldybės žinioje esantys milžinai – šilumos
gamintoja bei tiekėja „Kauno energija“, vandens tiekimu užsiimantys
„Kauno vandenys“ ir buitinių atliekų surinkimo paslaugas teikianti
„Kauno švara“.
Galima tik spėlioti, ar V.Matijošaičio ir jo komandos narių rankos dar
nepasiekė šių įmonių vadovų, ar pastarųjų nepavyksta taip lengvai
stumtelėti į šalį.
„Kauno energijoje“ gausybę interesų visais laikais turėjo įvairių
pakraipų politikai, „Kauno vandenis“ globojo viena partija, priklausanti
valdančiajai daugumai, o „Kauno švaros“ vadovai galbūt jau spėjo perimti
kolegų iš Italijos patirtį – buitinių atliekų surinkėjų negalima
erzinti, nes jiems atsisakius dirbti miestas per porą dienų pavirstų
dideliu šiukšlynu.
„Laikinoji sostinė“