“Padėkite, mane muša vyras!“ – apie 30 tūkstančių tokių pagalbos šauksmų per metus atskrieja pagalbos telefonu 112.
Nors 2011 metais buvo priimtas Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas, smurtautojų daugėja. Kodėl?
„Smurto aukos apsaugomos nepakankamai. Net kai skriaudikas nubaudžiamas, saugios jaučiasi tik trečdalis aukų, nes tiktai tiek smurtautojų nubaudžiama realia laisvės atėmimo bausme. Todėl kas dešimta auka vėl patiria smurtą“, – tvirtino valstybės kontrolierius Arūnas Dulkys.
Apie savo bėdas tyli
Vilniaus moterų krizių centras nedaug kuo skiriasi nuo kitų panašių įstaigų.
Aukšta tvora, kieme – spalvinga vaikų žaidimų aikštelė. Tvarkingi kambariai, rūpestingos darbuotojos. Ir gyventojos, kurios sutiktos beveik visos nuleidžia akis.
Apie savo bėdas reta kuri nori kalbėti. Tik tiek: vaikai lanko darželius ir mokyklas, jos mokosi, ieškosi darbo arba jau dirba, išeis iš čia, kai stosis ant kojų ir pajėgs gyventi savarankiškai – išsinuomoti butą ir užsidirbti.
Vaikystė – tarsi pragaras
„Ne, aš niekada taip negyvensiu kaip mano mama ar beveik visos mūsų kaimynės bendrabutyje.
Sugyventinis mušė mamą, visuose bendrabučio aukštuose vyrai mušė savo moteris.
O šiandien aš su dviem mažais vaikais čia, Moterų krizių centre“, – atsiduso devyniolikametė Agnė.
Man sunku įsivaizduoti, kad kas nors galėjo smurtauti prieš tą šnekią, lyg vijurkas besisukančią merginą.
Jos laimingas gyvenimas baigėsi sulaukus devynerių. Sudegė šeimos namas prie Žaliųjų ežerų, jai buvo skirtas bendrabutis.
Netrukus mirė tėvas. Motina palūžo, gėrė, nežinia nuo ko gimė dar du vaikai.
Agnė kentėjo smurtą namie, kol galėjo, bet sulaukusi penkiolikos pati pasiskundė Vaiko teisių apsaugos tarnybai.
Visi vaikai atsidūrė Vilniaus Žolyno globos namuose. Šiandien į pačios Agnės rankas jau įsikibę du mažyliai.
Pažadus griovė tikrovė
„Mama mane pagimdė septyniolikos. Esu sakiusi – man niekada taip neatsitiks! O pati pagimdžiau būdama penkiolikos.
Jam buvo devyniolika, ką tik sugrįžęs iš kalinimo įstaigos. Rodė man dėmesį, o man labai reikėjo šilumos, prie ko nors prisiglausti. Atsidaviau.
Man tai buvo pirmas kartas ir iškart pastojau. Vaikelio norėjau, pagimdžiau. Sūnelį auginau viena Jaunimo globos namuose.
Marių sutikau, kai man buvo jau 17-a. Jam – 30 metų, dirbo, turėjo butą. Kai suėjo 18 metų, gavau glėbį rožių ir pasiūlymą gyventi kartu.
Išėjau iš Jaunimo globos namų su 10 tūkstančių litų pašalpa, radau darbo, jis rūpinosi mano vaiku, kol pastebėjau, kad iš namų ėmė dingti daiktai, o jis vartoja narkotikus. Bet jau laukiausi kūdikio...
Daug pykomės, jis žadėdavo pasitaisyti, aš užsimerkdavau. Kur man dingti? Pardavėme butą, nusipirkome namą kaime – esą vaikams bus geriau.
Tikrai – jis stengėsi, pats namą suremontavo, bet narkotikai nesibaigė. Fizinio smurto dar nebuvo, tik nuolatinė psichologinė priespauda. Bet vieną kartą, kai susiginčijome, jis man trenkė. Vožiau atgal užuolaidos karnizu ir iškart paskambinau policijai.
Policija pažadėjo – uždrausime jam artintis prie namo. Bet kaip uždrausi? Namas jo, sūnelis mažas. Jį uždarė į areštinę 20 parų.
Aš viena su dviem vaikais, žiema, šalta, name vamzdžiai užšalo, vanduo – kolonėlėje.
Vyras grįžo, draudimas artintis jau nebegaliojo. Bet aš jau buvau pribrendusi pokyčiams.
Nors tuoj turėjo būti mūsų vestuvės, supratau, kad viskas liks po senovei, – narkotikai, melas, muštynės.
Paprašiau vyro mane su vaikais nuvežti pas draugę, pasiėmiau tik tiek daiktų, kiek tilpo į rankinę. Ir namo nebegrįžau. Atėjau čia, į Krizių centrą. Jau pusmetis čia. Bet aš tikrai išsivaduosiu“, – sužiba jaunos moters akys.
Nors draugas prašo gyventi kartu ir dievagojasi jau pusmetį esąs švarus, Agnė neskuba grįžti: „Noriu būti saugi. Jis sutinka drauge lankytis pas psichologą.
Kai atneš man visas pažymas, tada pagalvosiu.“
Patarė moterims nekentėti
Krizių centre yra moterų, kurios sutuoktinio smurtą kentė 20 metų. Arba dešimt metų žinojo, kad vyras turi meilužę.
– Kodėl tos moterys taip ilgai nekeitė savo gyvenimo? Ką jos sako? – klausiu Agnės, kuri neslepia savo vardo, neužsidengia nuo fotoaparato.
– Jos tikisi, kad vyras pasikeis. Gims vaikas – pasikeis. Gimsta – tada vaiką daužo. Išvažiuosime į Angliją – pasikeis. Nė velnio!
Tos moterys neturi valios. Pagaliau vis tiek čia pakliūva, policija atveža. O kiek gyvenimo metų jau praėjo?
Centre gyvena moteris, atvežta dėl smurto šeimoje. Bet girdžiu ją kalbant telefonu: „Zuiki, aš tave myliu, juk aš taip stengiuosi, su vaikais namie sėdėjau, niekur nėjau, o tu...“ Tokia nuolanki. Parašo policijai pareiškimą, o po to čiulba: „Be tavęs gyventi negaliu.“
Jei tokios moterys pačios leisis žeminamos, jokie įstatymai nepadės.
– Gal vis dėlto tos pagalbos moterims neužtenka?
– Tikrai užtenka. Krizių centruose visada rasi prieglobstį.
Manau, daug moterų tyli, nes bijo, kad pranešus apie smurtą tuoj pasirodys vaiko teisių inspektorės, šeima bus kontroliuojama. Bijo prarasti vaikus. Kaimynai tyli, nenori pyktis.
Lietuvoje blogiau nei daugelyje kitų ES šalių
Žmogaus teisių stebėjimo instituto duomenimis, 2014 metais Lietuvoje 51 proc. apklaustųjų patyrė psichologinį intymaus partnerio smurtą (ES vidurkis – 43 proc.), 24 proc. moterų – fizinį intymaus partnerio smurtą (ES – 20 proc.).
Lietuvoje daugelis aukų į teisėsaugą dėl patirto smurto nesikreipia: 30 proc. gėdijasi (ES – 14 proc.), 47 proc. pačios sprendė problemą (ES – 39 proc.), 27 proc. bijojo partnerio atsakomųjų veiksmų (ES – 13 proc.).
Galiojančios teisės normos nesuderintos
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija smurto aukoms padėti sukūrė 17 specializuotos pagalbos centrų (SPC), kuriems kasmet skiriama 270 000 eurų.
– Ar ši pagalba efektyvi? – „Lietuvos rytas“ paklausė SPC teisininkės Dovilės Masalskienės.
– SPC tikslas – užgesinti gaisrą, skleisti informaciją apie pagalbą. Apie smurto aukas mums privalo pranešti policija ir pateikti aukos duomenis. Nuo to, kaip greitai SPC yra informuojamas, priklauso ir pagalbos efektyvumas. Privalome susisiekti per parą. Bet neretai užtrunkama, nes policija, pavyzdžiui, neužsirašė telefono ar auka jo neturėjo.
– Bet jūs tik paskambinate aukai. Ar iš to daug naudos šoko ištiktam žmogui? Kodėl nevykstate į vietą?
– Tam neskirta pinigų. Be to, vienam darbuotojui vykti nesaugu – nežinai, ką ten rasi. Buvo bandoma kurti sistemą, kai kartu vyksta policininkas ir socialinis darbuotojas, bet tai neįgyvendinta.
– Smurtavęs vyras išvežamas. Kur jam pasidėti?
– O kodėl neklausiama: kam daryti nusikaltimą? Daugelyje šalių yra tvirta nuostata – padarei nusikaltimą, esi iškeldinamas iš namų, nors jie gal tik tavo. Lieka motinai su vaikais.
Suprantama, reikia dirbti ne tik su auka, bet ir su smurtautojais. Kitaip išspręsime tik vieną problemos pusę. Toks vyras ves antrą, trečią kartą, ir tos žmonos taip pat gali būti aukos.
– Kodėl, jūsų manymu, Lietuvoje vis daugėja smurto artimoje aplinkoje? Jis su emigrantais net persikelia į užsienio šalis.
– Dabar registruojamas kiekvienas pranešimas, net kaimynų, nesvarbu, kur paskambinta, – policijai, SPC, Moterų krizių centrui.
– Ar pakanka teisės normų tramdyti smurtui?
– Pakanka, bet jos tarpusavyje nesuderintos. Pavyzdžiui, pagal Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą smurtaujantis buvęs vyras ar sugyventinis traktuojamas kaip smurtautojas.
O Baudžiamasis kodeksas smurtautoju artimoje aplinkoje laiko tik esamą sugyventinį ar vyrą. Ir tuo privalo vadovautis prokurorai, nes kodeksas yra aukščiau už įstatymą.
Todėl dėl buvusio vyro smurto moteris privalo kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka.