Juk jei gatvėje ką nors sumušė – nusikaltimas, o jei vyrai žmonai praskelia galvą, policija pasiūlo rašyti pareiškimą.
Kai paklausi pareigūnų, kodėl nepritaikė laikinųjų apsaugos priemonių, atsako, kad žmona neprašė. O iš kur jai tai žinoti?
Ne paslaptis, kad smurtautoją policija neretai paveža iki miškelio ir paleidžia.
O kiek bylų dėl smurto užsiguli teismuose. Tuo metu smurtautojas vaikšto laisvas“, – pabrėžė Vilniaus moterų krizių centro direktorė Nijolė Dirsienė.
Pirmą dalį apie šeimose kenčiančias moteris skaitykite čia.
Čia gyvenančių smurtą patyrusių moterų istorijos, išgąsdinti jų vaikai, apie centro tvorą besibastantys vyrai – jos darbo kasdienybė. Ir galybė nematomų problemų, kurių neįžiūri įstatymų kūrėjai, bet kurias nuolatos tenka spręsti.
„Priėmus Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą, Lietuvoje įkurta 17 specializuotos pagalbos centrų (SPC). Jų funkcija – išvykus policijai iškart teikti pagalbą smurto aukoms.
Bet SPC tiktai skambina aukai. Ką sumuštai, šoką patyrusiai moteriai padės telefono skambutis, ypač jei jai paskambinama po kelių dienų?
O kas padės, jeigu smurtą patyrė vaikai? Policija privalo apie tai pranešti iš karto, bet vaiko teisių apsaugos tarnybos dirba tik iki 18 val., o savaitgalį ilsisi.
Gal smurtautojui ir pritaikomos priemonės nesiartinti prie šeimos. Tačiau jam niekas negali uždrausti pareiti namo pamatyti vaikų, nes jam tėvystės teisės tuo metu neapribotos!
Štai ir vėl nesuderinti įstatymai“, – vardijo N.Dirsienė.
Pasakojo keršydama vyrui
Smurtas artimoje aplinkoje jau seniai nebėra vien asocialių šeimų problema. Krizių centre apsigyvena ir aukštas pareigas einančių vyrų žmonos.
„Nei diktofono, nei fotoaparato,“ – įspėjo mane elegantiška moteris. Pavadinkime ją, pavyzdžiui, Aldona.
Susitikome dieną nebrangios Vilniaus priemiesčio kavinės terasoje. Čia tikrai nebus jos draugių. Moteris išsitraukė cigaretę.
„Manęs iš straipsnio niekas neturi pažinti.
Keli žmonės, aišku, supras, kas aš. Vyras taip pat, bet jam tegu bus nors toks mano kerštas, – ji išpūtė dūmą ir mostelėjo padavėjai. – Du kavos, dvi taures baltojo vyno.“
Šio pokalbio laukiau ilgokai. Kodėl šiandien? Spėliojau bandydama įžvelgti, ar tamsūs akiniai neslepia mėlynių.
Moteris šyptelėjo lyg išgirdusi mano mintis: „Vyras mane ne kasdien lupa. Kaip matote, akys nepamuštos. Pastarąjį kartą sumušė, kai grįžome namo iš vienų plačiai nuskambėjusių vestuvių pokylio.“
– Už ką mušė? – tesugebėjau įsiterpti.
– Nenorėjau užsiimti grupiniu seksu.
Pasidžiaugiau švente, svetima laime ir nusprendžiau pamaištauti. Namie susiriejome, aš skėliau jam antausį. Už plaukų permetė ant kilimo ir apspardė basa koja – kaip pats sako, kad neliktų mėlynių. Ne pirmas kartas.
Štai kas vyksta milijono vertuose namuose už tų aukštų tvorų, kaip jūs pasakėte man paskambinusi. Be reikalo pasakoju, bet tiek to. Blogiau jau nebus, – kilstelėjo taurę ir ilgam nutilo.
– Nuo kada viskas prasidėjo? – paklausiau beveik nebesitikėdama pokalbio tęsinio. Bet klydau.
– Štai nuo kada, – iš rankinės ištraukė nespalvotą nuotrauką. Juokingas jaunikis su ūsais ir bitlų šukuosena. Ir ji trumpa gipiūrine suknele. – Mes prieš 30 metų, tik baigę universitetą. Abu ekonomistai.
Pirmas mūsų „uabas“, pirmas vaikas, pirmi pinigai, pirmas butas, pirmas bankrotas, pirmoji dizainerių suknelė, pirmoji meilužė ir pirmas antausis.
Per dešimtmetį gyvenimas vertėsi kūliais.
Vyras tapo tipišku verslininku su „džentelmeno“ atributais – raudonas švarkas, baltos puskojinės, plytos didumo mobilusis ir sekretorė ant stalo. Durų trankymas, ašaros, atsiprašymai, rožės. Mano vyrui manęs reikėjo – buvau už jį protingesnė.
Kai verslas nusistovėjo, manęs nebereikėjo. Auginau du vaikus, įrenginėjau namą, vėliau antrą – didesnį. Tapau „interjero dizainere“. Su vyru siejo patogumai, pripratimas ir stipriausia grandinė – bendras verslas.
Sunku buvo mane iš jo išmesti ir nebesistengė. Po skyrybų, oi, kaip sumenktų jo pelnas.
Vaikščiojome į elitinius vakarėlius, fotografavomės, šypsojomės. Du svetimi žmonės.
Protestavau visaip – ir skyrybomis gąsdinau, ir venas pjoviausi. „Psichė!“ – išgirdau, kai neatrakinau durų jam parsibeldus po kelių dienų gastrolių, o kitą dieną išlėkiau pas savo tėvus.
Prasidėjo nemiga, piliulės, isterija. Vyras pasirodė gailestingas – nuvežė pas privatų psichiatrą.
Sutikau gydytis ir pasirašiau nuosprendį. „Psichuškė tavęs laukia, ne skyrybos“, – šie vyro kartojami žodžiai buvo skaudesni už smūgius.
Vieną vakarą pas mus svečiavosi pora, mūsų pažįstami. Išgėrėme visi, ir, prisipažįstu, padauginau. Gera muzika, dviprasmiškos kalbelės, smailūs viešnios ir mano vyro žvilgsniai. Pastebėjau, kad jų prie stalo nebėra.
„Einame paieškoti, kur tie mūsų pupuliukai“, – apsikabino mane svečias. Pupuliukus pusnuogius aptikome bibliotekoje ant plačios odinės sofos.
„Eikš, zuikeli, pas mane“, – išsišiepė mano vyras ir pargriovė ant fotelio nutraukdamas suknelės petnešėles. Netrukus visi keturi atsidūrėme ant kilimo – tai pradėjo kartotis, mano vyras užsivesdavo tik taip. Kas čia tokio? Nei mes pirmi, nei paskutiniai. Ir kam aš čia pasakoju? – moteris išsitraukė antrą cigaretę.
– Kodėl nekeičiate savo gyvenimo, neišeinate iš namų? – paklausiau ir papasakojau apie ryžtingą 19-metę Agnę.
– O ką ta Agnė turi prarasti? Nieko.
Buvau kvaila, kai kartą primušta paskambinau policijai. Atsidūriau Moterų krizių centre. Vyras akimirksniu viską sutvarkė – ir policijos suvestinėse neliko pėdsako, ir iš Krizių centro išsivežė.
O ką aš būčiau ten dariusi tarp tų „nabagių“? Kur toliau? Skyrybos, skandalai, gėda. Juk aš „psichė su popieriuku“.
Ne aš viena tokia. Jei kada nors bus nuotaika, paskambinsiu ir papasakosiu plačiau, kaip gyvena dalis vadinamojo elito.
Bet vargu ar išdrįsiu. Išlėkčiau iš to klubo kaip šampano kamštis, – nelinksmai šyptelėjo ponia ir paprašė sąskaitos.
Nustatė ne vieną rimtą įstatymo pažeidimą
– Ar valstybė pakankamai skiria dėmesio smurto artimoje aplinkoje problemai? – „Lietuvos rytas“ paklausė valstybės kontrolieriaus Arūno Dulkio
– Policija įpareigota registruoti visus smurto atvejus ir garantuoti aukų apsaugą, smurtautoją izoliuoti 48 valandoms, taikyti kardomąsias priemones. Specializuoti pagalbos centrai (SPC) apima visą Lietuvą. Tačiau mūsų atliktas 2012–2014 metų laikotarpio auditas parodė, kad yra spragų organizuojant smurto aukų apsaugą.
– Kokie didžiausi trūkumai?
– Svarbiausia, kad auka jaustųsi saugi ir greitai gautų pagalbą. Bet specializuota pagalba 10 proc. aukų nebuvo pasiūlyta, o beveik pusei jų pasiūlyta vėliau nei po paros ar savaitės. Nors įstatymas numato, kad turi būti reaguojama per 20 minučių.
Nustatėme, kad policija laiku reagavo į 76 proc. pranešimų. Priežastis – esą trūksta pareigūnų. Tai baigiasi naujomis nelaimėmis.
– Būna, kad smurtautoją policija paleidžia jau kitą dieną nepaskyrusi aukai jokių apsaugos priemonių. Įpykęs vyras grįžta namo. Kas tada?
– Auditas nustatė, kad ne visada užtikrinama aukų apsauga. 2014 metais 43 proc. įtariamųjų nebuvo paskirta nė viena iš galimų aukos apsaugos priemonių, todėl 11 proc. jų vėl patyrė smurtą. Bet daugėja atvejų, kai įtariamieji sulaikomi 48 valandoms (82 proc.).
– Įstatymas įpareigoja policiją pranešti apie smurtą pagalbos centrams. Ar pranešama, ar laiku suteikiama pagalba?
– Apie du trečdalius pranešimų SPC pasiekia per vėlai – vėliau nei kitą dieną. Jei policija neįpareigota aukoms suteikti informacijos, koks SPC joms gali padėti?
Todėl net su 40 proc. aukų SPC susisiekia vėliau nei kitą darbo dieną. Nustatėme, kad pirmą kartą aukoms konsultantai vidutiniškai paskambina praėjus 10 dienų po įvykio.
– Gal bent smurtą patyrusiems vaikams pagalba suteikiama įstatymo numatytu laiku – ne vėliau kaip kitą darbo dieną?
– Policija visada praneša, jei vaikas yra smurto auka. Bet jei jis buvo smurto liudininkas, nepranešta apie pusę atvejų, o 42 proc. pranešimų vaiko teisių apsaugos skyriams nusiunčiama vėliau nei kitą darbo dieną. Todėl su beveik puse vaikų specialistai susisiekia vidutiniškai tik po 6 darbo dienų. Tai labai rimti įstatymo pažeidimai.