Šiek tiek ironiška, bet jo pažintis su Lietuva prasidėjo tolimojoje Argentinoje. Šiandien diplomatas Vilnių vadina savo antraisiais namais ir tikisi, kad, susiruošę į populiariąją kaimyninę Gruziją, lietuvių keliautojai vis dažniau užsuks ir į Armėniją.
– Kada ir kaip pirmą kartą susipažinote su Lietuva?
– Tiesą sakant, tai įvyko labai toli nuo Lietuvos. Mano pirmieji kontaktai su Lietuva veikiausiai užsimezgė vaikystėje, kai visi gyvenome toje pačioje valstybėje ir Lietuvos bei Armėnijos kontaktai buvo tikrai stiprūs.
Apie didingą Lietuvos istorinį ir kultūrinį paveldą išgirdau vaikystėje mokydamasis istorijos ir žiūrėdamas filmus su žymiais lietuvių aktoriais, skaitydamas jūsų poeziją.
Pasikeitus pasaulio politiniam žemėlapiui jame tarp naujų šalių atsirado ir Lietuva bei Armėnija. Džiaugiuosi, kad likimas man lėmė dirbti diplomatinėje tarnyboje. Prieš tai mano paskyrimo vieta buvo kitoje Žemės rutulio pusėje – Argentinoje, kur sutikau daugybę skirtingų tautų atstovų. Šią šalį sukūrė imigrantai – be ispanų ir italų, šioje šalyje didelės žydų ir arabų bendruomenės, taip pat ir armėnų. Įdomu tai, kad daug lietuvių sutikau būtent Argentinoje. Ten dirbdamas palaikiau glaudžius ryšius su lietuvių bendruomene ir Lietuvos ambasada Argentinoje.
Tokia mano pirmoji pažintis su lietuvių kultūra, bet viena yra pažinti šalį iš išorės ir visai kas kita, kai gali su ja susipažinti joje gyvendamas.
Kalbėdamas apie kultūros paveldą ne paminklus turėjau omenyje, man ši sąvoka turi kur kas platesnė. Mano sąmonėje ji apima vertybes, mentalitetą ir tai, ką tauta duoda pasauliui. Mane žavi ir stebina, kad maža tauta turi tiek kultūros klodų.
– Kokios buvo jūsų pirmosios savaitės Lietuvoje?
– Teko dirbti Armėnijos ambasadoje Suomijoje, o Vilniuje darbavosi mano kolega, bet 2009 metų ekonominė krizė pakeitė planus. 2011-aisiais aš buvau atšauktas iš pareigų Suomijoje. Ambasados atidarymas buvo tam tikras iššūkis, tam tikra prasme kartu su kolegomis pasiekėme savotišką rekordą – per 28 dienas pasiruošėme ambasados atidarymui Vilniuje. Žinoma, už tai, kad šis darbas mums pavyko, esu labai dėkingas savo kolegoms ir kolegoms iš Lietuvos užsienio reikalų ministerijos.
Kai buvau paskirtas į Lietuvą, mano kolegos juokavo: „Tai labai graži šalis, mieli žmonės, graži gamta, puikus, klimatas, ten praleisi daug gražaus laiko.“ Pamenu, susitikau vieną Seimo narį, kuris anksčiau dirbo diplomatinėje tarnyboje, ir jis pažiūrėjęs į mano gyvenimo aprašymą pasakė: „Ambasadoriau, turiu jus pasveikinti, Argentinoje jūs turėjote ką nors daryti, kad prasimanytumėte sau darbo, o čia darbas pats jus ras.“
Dabar galiu atvirai pasakyti, kad nuo tada pavyko padaryti daug, bet vis dar yra labai daug darbų, kuriuos reikia nuveikti. Manau, kad kitose ambasadose dirbantys kolegos su manimi sutiks, kad Lietuvoje diplomatų darbas labai intensyvus.
– Armėnijos ambasada Vilniuje yra regioninė ir taip pat veikia Latvijoje bei Estijoje. Kokių tautinio mentaliteto skirtumų pastebite tarp lietuvių, latvių ir estų?
– Kai baltų tautos žvelgia į Kaukazo tautas, jos pripažįsta tam tikrus panašumus. Tas pat nutinka ir mums, kai žvelgiame į jus. Egzistuoja tam tikros bendrybės – regiono mentalitetas. Po Sovietų Sąjungos griūties Pabaltijo šalys buvo labai vieningos ir jų vienybė bei bendradarbiavimas atvėrė kelią siekti to, kur esate dabar. Žinoma, daug kas priklauso ir nuo pačių šalių įdirbio bei aplinkybių, skirtumų tarp Lietuvos, Latvijos ir Estijos esama.
Neseniai duodamas interviu vienam didžiausių Armėnijos naujienų portalų pabrėžiau, kad sprendimas atidaryti ambasadą būtent Vilniuje buvo tikrai geras. Tai anaip tol nereiškia, kad negerbiu Latvijos ar Estijos, bet manau, kad Lietuva yra labai svarbi šalis plėtojant mūsų ryšius visame regione.
Ne paslaptis, kad visos trys Baltijos šalys, o ypač Lietuva labai daug prisidėjo prie Rytų partnerystės programos vystymo. Lietuvai tako tam tikras koordinatoriaus vaidmuo, ką mes labai vertiname, kaip svarbią pagalbą.
Istorinė patirtis, palikimas ir net tragedijos – taip pat labai vertingi istorijos puslapiai, padedantys suprasti tautos mentalitetą, mąstymą. Visos šalys susiduria su nacionalinio saugumo ir vystymosi problemomis, bet yra skirtumų, kai jos renkasi būdus šiems iššūkiams įveikti.
Šiuo atžvilgiu Lietuva išsiskiria iš kitų Baltijos šalių jau vien savo istorija. Juk Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę galima laikyti viena didžiausių valstybių Europoje. Ši istorinė atmintis tebėra gyva tautos mentalitete, tad jūs žinote, kaip kalbėtis su mažomis ir didelėmis jėgomis. Latvijoje gyvena labai mieli žmonės, tai labai gražios gamtos šalis, o štai estai jau turi daug panašumų su Skandinavijos šalimis. Estai kaip suomiai – labai pragmatiški, atsakingi, prisiimantys įsipareigojimus.
– Kai Vilniuje priimate svečius iš Armėnijos, kokią pirmą vietą jiems parodote, ką apie Lietuvą pasakojate?
– Visi, kurie atvyksta į Lietuvą, būna sužavėti jos gamtos – žalių miškų, ežerų. Lietuva tokia pat maža šalis kaip ir Armėnija, bet nė vienas, pasiryžęs ją pažinti artimiau, nepasigaili. Vilniaus senamiestis nukelia į praeitį, ir kiekvienas gali pasimėgauti gausybę renginių ir kita veikla. Tikiu, kad daugelis žmonių, kurie aplanko Lietuvą, išvyksta žinodami, kad vėl čia sugrįš.
– Kaukaze žmonės atviri, noriai bendraujantys, o štai Šiaurės šalyse – uždaresni, labiau linkę laikytis atstumo. Kurioje tokios skalės vietoje atsirastų lietuviai?
– Žinoma, ryškių skirtumų esama. Tikrai nesakyčiau, kad Kaukazo žmonės svetingesni už lietuvius. Ką sužinojau apie lietuvius? Žmonėms reikia laiko, kad geriau pažintų nepažįstamąjį, kad jį įsileistų į savo gyvenimą. Kad taptum lietuvio draugu, reikia laiko, bet galiu pasidžiaugti, kad Lietuvoje turiu tikrų draugų.
– Be turimos bendros istorinės praeities, kokie ryšiai sieja Lietuvą ir Armėniją dabar?
– Iš tiesų pirmieji mūsų istoriniai kontaktai šaltiniuose užfiksuoti XIV–XV a. Žalgirio mūšyje, istorikų turimais duomenimis, dalyvavo ir du armėnų batalionai.
Lietuva buvo pirmoji šalis, kuri po Sovietų Sąjungos žlugimo pripažino Armėnijos nepriklausomybę. Tai nebuvo formalus žingsnis, o ilgalaikio bendradarbiavimo ir draugystės atspindys. Valstybės kūrimasis – labai sudėtingas procesas, ir jūsų šalyse viskas vyko sėkmingiau. Žinoma, aplinkybės visiems buvo skirtingos, bet nuo pat nepriklausomybės pradžios jūs žinojote, kur einate, ir per 25 metus Lietuva tapo viena aktyviausių ES ir NATO politikoje dalyvaujančių šalių.
Armėnija gyvena kitame regione, kur savita istorinė patirtis, kultūrinis kontekstas. Galimybės ir iššūkiai mums teko kitokie, istoriniai kliuviniai tebėra ir jie veikia dabartinę situaciją.
Ambasada Vilniuje atidaryta tik 2011-aisiais ir per tą dvidešimtmetį, kai jos nebuvo, mes šį tą praradome ir šiam praradimui kompensuoti reikia laiko.
Lietuva ir Armėnija labai glaudžiai bendradarbiauja politiniu lygmeniu. Mes tikime, kad Baltijos šalys, ypač Lietuva, yra Armėnijos balsas Europos Sąjungoje. Baltijos šalys geriau nei kitos partnerės žino mūsų istoriją, pažįsta mentalitetą ir suvokia iššūkius, kurie mums šiandien tenka.
Nuo Sovietų Sąjungos laikų turime gana tvirtus ekonominius ryšius, bet pastaruoju metu mūsų šalys nebuvo viena kitai artimos prekybos rinkos. Vienas svarbiausių uždavinių Armėnijos ambasadai Vilniuje ir Lietuvos ambasadai Armėnijoje – veikti aktyviai ir įtraukti mūsų šalis, kaip svarbias partneres, į geografinį verslo žemėlapį.
Šioje srityje jau pasiekta reikšmingų rezultatų – vien per praėjusius metus buvo surengti keturi dideli verslo forumai. Džiugu, kad pastebimas susidomėjimas, o juk pasaulyje nuolat viskas keičiasi – atsiranda naujų iššūkių, krizių, prarandamos tradicinės rinkos ir ieškoma naujų.
Suprantama, Lietuvos ir Armėnijos rinkos mažos, bet abi šalys stovi ant strateginio kelio. Armėnijai Lietuva yra vartai į Baltijos ir Šiaurės šalis, o Lietuvai Armėnija gali pasiūlyti žmogiškąjį kapitalą, kuriuo mes didžiuojamės. Armėnų diaspora visame pasaulyje aktyviai dalyvauja vystant ekonomiką, tai tam tikras tinklas, sujungiantis mūsų šalį su visu pasauliu.
Armėnija gali tapti vartais į didelę Irano rinką. Lietuvių verslininkai neturėtų praleisti šios galimybės. Armėnija taip pat yra Euroazijos prekybos sąjungos narė, o tai taip pat suteikia tam tikrų galimybių verslui.
Be politinio ir ekonominio bendradarbiavimo, ne mažiau svarbus ir kultūrinis. Istorija rodo, kad žmonės kuria kur tvaresnį bendradarbiavimą, kai vienas kitą pažįsta ir vienas kitu pasitiki. Geriausias būdas pažinti kitą šalį – pažinti jos kultūrą. Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai metu Armėnijos ambasada surengė net septynis renginius, kurių metu reprezentavo armėnų kultūrą. Vyresnioji karta mūsų šalį pažįsta gerai, o jaunesnei kartai dar reikia daug ką sužinoti.
Lietuvoje išmokau pamoką, kad nesvarbu, jog tauta maža, bet gali įveikti net ir labai didelius iššūkius. Žiūrėdamas į Lietuvos pavyzdį esu optimistiškai nusiteikęs dėl Armėnijos ateities, tikiu, kad ir mano tauta, įkvėpta jūsų pavyzdžio, įveiks šių dienų iššūkius.
– Lietuvių turistai atrado Gruziją, noriai vyksta ten atostogauti. Kaip manote, ką reikėtų padaryti, kad keliautojai iš Lietuvos atrastų Armėniją?
– Džiugu, kad lietuviai domisi Kaukazo kultūra. Armėnija yra Gruzijos kaimynė, džiaugiamės jų sėkme turizmo sektoriuje ir tikimės, kad į šią šalį atkeliavę lietuviai norės pamatyti daugiau ir atras Armėniją. Siekis suartinti tautas neturėtų būti dirbtinis procesas. Žinoma, tam turi įtakos politiniai procesai, bet žmones turi vienyti domėjimasis vienų kitais ir bendros vertybės.
– Armėnija šiuo metu nereikalauja vizų iš į šią vykstančių lietuvių. Ar tai pagerino turizmo statistiką?
– Šiuo metu negaliu pateikti tikslių skaičių, bet nuo 2013-ųjų sausio visi ES šalių piliečiai gali vykti į Armėniją be vizų. Mes taip pat glaudžiai dirbame su ES dėl vizų liberalizavimo režimo Rytų partnerystės programoje dalyvaujančiai Armėnijai. Manome, kad per artėjančiu 4–5 metus vis daugiau lietuvių vyks į Gruziją ir kartu aplankys ir Armėniją. Kartą apsilankę Armėnijoje žmonės planuoja dar kartą į šią šalį sugrįžti su šeima ar draugais. Tai geros žinios mums.
Armėnija patraukli keliautojams kaip didingą istorinį pavaldą turinti, svetinga, puikią nacionalinę virtuvę turinti šalis. Noriu pabrėžti, kad Armėnija yra saugi šalis.
– Maždaug prieš mėnesį pasaulio spaudą pasiekė žinios iš Jerevano apie masinius protestus. Kokia situacija dabar?
– Armėnijoje žmonės laisvi reikšti savo nuomonę ir norus. Šią saviraiškos laisvę mes ugdėme nuo pat Nepriklausomybės atgavimo. Laisvė rengti demonstracijas – tai demokratijos ženklas. Buvusiose Sovietų Sąjungos šalyse mitingai, piketai ir demonstracijos vis dar laikomos išimtimi, bet taip neturėtų būti. Sunkiai surasite šalį, kur žmonės būtų viskuo patenkinti, tad natūralu, kad ieškoma tam tikrų būdų reikšti nuomonę.
Šie protestai Jerevane turėjo objektyvių ir subjektyvių priežasčių, bet tikslas aiškus – būti išgirstiems.
– Dažnai žmonės turi įvairių baimių, ar saugu turistams vykti į Armėniją ir Kalnų Karabachą?
– Galiu patikinti, kad į Armėniją vykti visiškai saugu, o jei būtų kitaip, jūs neabejotinai apie tai skaitytumėte spaudoje. Armėnija – viena saugiausių šalių. Tikiu, kad šiuos mano žodžius gali patvirtinti ir lietuviai, kurie yra lankęsi Armėnijoje.
Kalnų Karabachas yra atskira, tiesa, nepripažinta šalis, kurioje veikia vietinė vyriausybė ir prezidentas bei parlamentas. Istoriškai tai regionas, kuriame didžiąją gyventojų dalį sudaro armėnai. Rekomenduoju aplankyti šią vietą, nes žmonės, kurie ten nukeliauja, atranda kai ką nauja. Negaliu įvardyti, kas tai yra, bet tai tam tikras dvasinis patyrimas.