Tikriausiai ne vienas nusprendėte, kad autorius tąkart nusišnekėjo, pernelyg sutirštino spalvas, nesuvaldęs emocijų po eilinės garsiosios tautietės pergalės kažką persūdė, nes, jūsų požiūriu, idėjos yra kažkokie išgalvoti dalykai, įvaizdžio fabrikų siūlomos mistifikacijos, neturinčios nieko bendro su gyvu žmogumi, tarkime, vaikščiojančiu ir plaukiojančiu organizmu?
Tačiau turiu galvoje labai paprastą dalyką– ji pati gali būti traktuojama ne tik kaip nacionalinės idėjos tolima reprezentacija, bet ir kaip tiesioginis įkūnijimas šiais laikais, nes pateikia labai puikų pavyzdį, kaip meilę tėvynei galima puoselėti širdyje, dar daugiau – persiėmus visomis kūno poromis, nepriklausomai nuo vietos, kur gyveni.
Šios įstabios tautietė pasirinkimai ir apsisprendimai, darbai ir pasisakymai, demonstratyvus elgesys ir net kūno kalba rodo, jog tėvynę ji supranta kaip didžiąją utopiją (gr. U – ne + topos – vieta), pirmaprade ir labiausiai iškilia to žodžio reikšme, taigi kaip idealo puoselėjimą, kurio negali užgožti net labiausiai nepalankios sąlygos, nuoskaudos, sielos ar kūno traumos, kitokie negatyvūs išgyvenimai.
Didžiosios utopijos kūniška reprezentacija, – skamba kaip kažkoks paradoksas, ar ne? Tačiau labiausiai iškilūs sportininkai, vedami uždegančios idėjos, paklūsta šio paradokso logikai ir laimi.
Kaip atrodo, tokia tėvynės – utopijos neskęstanti ir nedeganti idėja labiau išplėtotu pavidalu gali tapti svarbiu energetiniu užtaisu gyvenant, kuriant, dirbant net ir laikinai atitrūkus nuo gimtinė dirvonų, todėl išties labai gaila tų emigravusių tautiečių, kurie bet kokias Lietuvos negandas, stojusius išbandymus pasitinka su neslepiama piktdžiuga, skaitytojų komentarų rubrikose ta proga neretai populiarinantys savo pasirinkimą sprukti neatsigręžus, keistai įsivaizduodami, kad dėl to būtų galima dar ir didžiuotis.
Iš tiesų, tai žmonės, kurie iššvaistė utopinę tėvynės idėją, pasilikę vien tik su kasdienybės nuosėdomis ir prirūgusia širdimi. Kaip atrodo bent man, toks žmogus, išgirdęs apie Lietuvos sėkmę ar iškilius tautiečių pasiekimus, droviai suka akis į šoną, nes neturi jokio identifikacinio taško žvilgsniui atremti ar sielai pailsinti.
Kita vertus, šiandien jau būčiau linkęs kalbėti dar labiau konkrečiai ir dalykiškai, kviesdamas imti pavyzdį iš garsiosios tautietės.
O gi rašau šį straipsnelį dar nežinodamas antradienio finalo su J.Jefimova akistatos rezultatų, tačiau apie vieną R.Meilutytės pergalę žinią noriu paviešinti iš anksto, nepriklausomai nuo finalo baigties. Tai yra įstabus mūsų sportininkės spinduliavimas ramybe Kazanėje, kaip sakoma, tokie neįtikėtinai šalti nervai, kurių tikriausiai pavydėtų net labiausiai treniruoti žvalgybininkai. Ar reikia priminti, kad su didžiausia savo priešininke R.Meilutytė grumsis anosios gimtojoje aplinkoje, kur sienos mums tikrai nepadeda, tačiau, kaip atrodo, kilęs ažiotažas ir kas akimirką kaistanti atmosfera tik dar labiau įpareigoja mūsų tautietę susikaupti, racionaliai paskirstant jėgas, nepasimaunant ant emocijų, demonstruojant neįtikėtiną psichologinį tvirtumą. Dar daugiau, – mūsų sportininkė ne tik psichologiškai atsilaiko pati, bet ir ramina savo sirgalius.
Kaip atrodo, tokio charakterio tvirtumo pavyzdys labai praverstų mūsų politikams, kurie šiandien yra įpareigoti priimti sprendimus didelių išbandymų nerimastingoje aplinkoje.
Apskritai niekšybė dažnai laimi pramušdama žmogaus ramybės šarvus, išmušdama jį iš vėžių, sukeldama chaosą širdyje, prasisunkdama į atmosferą nuodingais nerimo garais.
Kaip atsilaikyti prieš tokius išbandymus – išties gerą pavyzdį mums visiems rodo R. Meilutytė. Jeigu padarei viską, ką galėjai, išliksi ramus net prasidėjus pasaulio pabaigai.
