Deja, nepaisant gražaus tikslo, iki šiol laidose daugiau būdavo kalbama apie antilenkišką valdžios politiką, tragišką lenkų švietimo būklę ir kitus juodus lenkų gyvenimo reikalus. O šalia to – jau kitokiu balsu apie Lenkijos bei pasaulio politikos aktualijas. Tokiu būdu Lietuvos lenkams buvo kemšama mintis, kad Lenkija ir pasaulis gyvena įprastą gyvenimą, o štai Lietuvos lenkams skirta priespauda ir vargas.
Stebuklas! Jau antroje laidoje neskambėjo nė vienas piktas žodis Lietuvos ar lietuvių adresu. Kalbama ramiu tonu net apie lenkams artimą pavardžių problemą ryšium su teismo sprendimu dėl už belgo ištekėjusios lietuvaitės pavardės. Dingtelėjo mintis, kad pradėjo šviestis taika tarp lietuvių ir lenkų Lietuvos žemėje. Jei taip įvyks bent jau radijuje „Znad Wilii“, labai džiaugsiuos. Tiek optimistinių gaidų.
Deja, naujausi Lietuvos lenkų atstovų veiksmai į šipulius sutrynė mano gražias svajones. Liepos 30 Šalčininkuose viešėjo JAV ambasados Lietuvoje darbuotojai, vadovaujami patarėjo Jonathano Herzogo. Svečius pasitiko Šalčininkų rajono mero pavaduotojas Andžejus Andruškevičius, kiti rajono valdžios atstovai. Ką jie pasakojo Amerikos ambasados atstovams? Deja, ne apie puikų muzikos mokyklos orkestrą, bet apie baisų Lietuvos lenkų gyvenimą.
„Negalime sutikti su lietuvių kalbos egzamino suvienodinimu, nes tautinių mažumų mokyklose pamokinių valandų skaičius yra 700 valandų mažesnis, kas neigiamai veikia egzamino rezultatus ir stojimą į aukštąsias mokyklas“. Meras užmiršo pridurti, kad jau nuo 2011-2012 metų lietuvių kalbos pamokų nuo penktos iki aštuntos klasės yra tiek pat kaip lietuviškose mokyklose, o tolimesnėje mokymo eigoje – gimnazijos antroje, trečioje ir ketvirtose klasėse lietuvių kalbos pamokų yra netgi daugiau nei lenkų kalbos.
Tačiau tautinių mažumų mokyklų pradinėse klasėse paliktas mažesnis lietuvių kalbos pamokų skaičius, lyginant jį su lietuviškomis klasėmis. Ministerijos aiškinimu todėl, kad tautinių mažumų vaikų startinė lietuvių kalbos mokėjimo pozicija yra gerokai žemesnė nei lietuvių vaikų, taip pat minimas nenoras apkrauti tautinių mažumų vaikus pernelyg sunkiu krūviu. Pamokų skaičius išties skiriasi: lietuviškose mokyklose lietuvių kalbai I klasėje skiriamos 7 val., kai tautinių mažumų – 3, II klasėje – 7 ir 4, III klasėje – 7 ir 4, ketvirtoje klasėje – 7 ir 5.
Kaip tik dėl pradinėse klasėse buvusio skirtumo, jį abiturientai bus seniai pamiršę, lenkai aiškina, kad (po 8 metų!) negalima suvienodinti lietuvių kalbos abitūros egzamino. Tačiau ministerijos noras ir pradinukams sulyginti pamokų skaičių atsimuša į pačių lenkų išvedžiojimus esą tuomet mokinius apims neišgydomas gyvenimo sunkumo stresas...
O juk galimas ir kitoks lietuvių kalbos mokymo kelias. Švietimo ministro patvirtintame Bendrajame ugdymo plane numatyta, kad valandų, skirtų gimtajai ir valstybinei kalbai skaičių galima sumuoti ir dalyti per pusę. Tokiu atveju lietuvių kalbos pamokų skaičius tautinių mažumų mokyklose priartėtų prie lietuviškų mokyklų. Tačiau lenkai stoja piestu prieš lenkų kalbos pamokų mažinimą.
Dar yra galimybė, kuria gali pasinaudoti kiekviena lenkiška mokykla: lietuvių kalbos mokyti integruotai: į dalykus, mokomus tautinės mažumos kalba, integruojant mokymo lietuvių kalba fragmentus, o tėvų pageidavimu ir visą dalyką mokyti lietuvių kalba. Bet ir čia lenkai kategoriškai prieš. Taigi patys muša, patys rėkia... Pagąsdinimui prideda, kad lenkai „niekada nesutiks, kad būtų suvienodinti lietuvių kalbos valstybinio egzamino reikalavimai visiems šalies abiturientams“ (čia iš Lenkų rinkimų akcijos šūkių).
Nelaimėlių lenkų vaizdui paryškinti kartais apeliuojama į Europos Tarybos dokumentą dėl Europos tautinių mažumų konvencijos taikymo, pagal kurį didinant valstybinės kalbos mokymo reikalavimus, „tai privalo būti daroma nuosekliai ir laipsniškai, suteikiant galimybes prie pasikeitusių sąlygų prisitaikyti mokiniams ir mokytojams“. Negi tik 2019 metais planuojamas lietuvių kalbos egzamino vertinimo visiškas suvienodinimas tautinių mažumų mokyklose nėra tas nuoseklumas ir laipsniškumas? Tokių idealių valstybinės kalbos mokymo stiprinimo eigos sąlygų nėra nė vienoje ES šalyje.
Palyginkime: Lenkijos Punsko lietuviškos mokyklos pradinėse klasėse gimtosios lietuvių ir valstybinės lenkų kalbos santykiai yra tokie: lietuvių kalbai I klasėje skiriamos 4 val., lenkų kalbai – 5, II klasėje lietuvių kalbai – 5 val., lenkų – taip pat 5, III klasėje lietuvių kalbai – 5 val., lenkų – irgi 5 val.
Rezultatas? Punsko lietuviai puikiai kalba lenkiškai, dažnai netgi geriau už pačius lenkus. Ar negalėtų analogiškai būti Lietuvoje, kreipiuosi į Švietimo ministeriją. Bet į tokį pasiūlymą Lietuvos lenkai atsako: nekiškite mums tos Lenkijos, mes patys žinome, ko mums reikia. O reikia konflikto ir tautinės priešpriešos, tik tuomet Lietuvos lenkai jaus gyvenimo džiaugsmą būti fronto linijos priešaky. Apsimelavo vicemeras ir dėl kitų savo skundų, pvz., „gimtosios kalbos naudojimo apribojimų viešoje erdvėje“. Esą niekam netrukdytų dvikalbės lentelės su gatvių pavadinimais valstybine ir tautinės mažumos kalba. Lentelių klausimas, ne kartą rašiau, jau išspręstas, ant privačių namų sienų dabar galima kabinti ir dvikalbes, ir keturkalbes gatvių lenteles. Ir ne tik lenteles, galima surašyti ir visą Adomo Mickevičiaus kūrybą.
„Taip pat aktualus lieka žemės gražinimo klausimas“. Na čia visai į lankas. Nacionalinės žemės tarnybos duomenimis Šalčininkų rajone pagal piliečių prašymus atkurta 99,39 proc. ploto. Palyginimui, Kauno rajone – 99.28 proc., tačiau jei kas nors čia dėl to skųstųsi Amerikos ambasadai, būtų pavadintas pametusiu protą.
Šalčininkų vicemeras partinę užduotį įvykdė: Lietuvą Amerikos atstovams sumalė į miltus. Neaišku tik, ko jis už šį žygdarbį tikisi gauti iš tos Amerikos. O gal iš kitos šalies?
Sukruto ir Seimo nariai lenkai. Jie kreipėsi į patį ES prezidentą Donaldą Tuską dėl blogėjančios Lietuvos tautinių mažumų padėties. Pasirodo, ji blogėja nuo pat Lietuvos įstojimo į ES. Kaip tai atrodo? „Kalba eina apie antilenkiškas žiniasklaidos ir kai kurių politikų nuotaikas(!), apie teisinius tautinių mažumų teisių apribojimus bei „didžiulį teisės regresą“, nes 2010 m. buvo atšauktas „Tautinių mažumų įstatymas“ ir iki šiol nepriimtas naujas“. Įdomu, kad neseniai vienas Lietuvos lenkų lyderių paprašytas įvardyti tris svarbiausias Lietuvos lenkų bėdas, sugebėjo išlementi, kad tai nedarbas Vilniaus krašte ir švietimas.
Dėl nedarbo, reikia pripažinti, kad jis iš tiesų Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose yra nemažas, tačiau bent dvidešimtyje kitų Lietuvos rajonų padėtis dar blogesnė. Taigi nedarbo problema nėra „lenkiška“ problema, bet visos mūsų šalies rūpestis. Dėl to skųstis ES prezidentui, švelniai tariant, naivu.
O dėl švietimo, tai Lietuvos lenkai turi geriausias švietimo sąlygas šalia pačios Lenkijos, tai pripažįsta ir blaiviau mąstantys Lenkijos pareigūnai. Nepaisant to, lenkai seimūnai vis tiek trimituoja Europai apie tautinių mažumų teisių apribojimus. Jų esmė – vėlgi lietuvių kalbos egzamino suvienodinimas, o jei trumpiau, tai, matyt, pati lietuvių kalba.
Būtent prieš ją buvo renkami Lietuvos lenkų įvairių peticijų parašai. Laiške D.Tuskui jos mokymo pagerinimas pavadintas nei daugiau, nei mažiau – lenkų diskriminacija. Didesnį absurdą sunku ir sugalvoti. Seimūnų laiške tvirtinama, kad per pastaruosius dešimt metų uždaryta arba susilpninta keliasdešimt lenkų mokyklų. Galėčiau patikslinti: 2005-2015 laikotarpiu ir lietuvių, ir lenkų mokyklų sumažėjo po 18 procentų. Aišku, kad dėl objektyvių demografinių priežasčių.
Tai supranta ir kai kurie Lenkijos politikai, bet Lietuvos lenkai – ne. Seimūnai lenkai kviečia ES prezidentą „demokratinio stabilizavimo vardan inicijuoti situacijos analizę“. Ir ką jūs manote? D.Tuskas „išreiškė susirūpinimą“ ir pavedė Švietimo, kultūros, jaunimo ir sporto komisarui Tiborui Navracsicsui išnagrinėti lenkų padėtį Lietuvoje. Labai gerai, tuomet ir išaiškės Lietuvos lenkų skleidžiamas melas. Žinoma, jei lietuviai aktyviai gins savo tėvynę nuo šmeižtų. Būtų gerai, jei į gynimą įsijungtų ir naujoji Tautinių mažumų departamento direktorė Vida Montvydaitė.
