Juk gimstamumas mažėja, emigracija nesiliauja, o kai kuriose sporto šakose nėra konkurencijos.
Gėda, bet neturime nei nacionalinio stadiono, nei olimpinio lygio baseino. Jeigu ne 2011 metų Europos krepšinio čempionatas, trūktų ir krepšinio arenų.
Vis dėlto kasmet atsiranda kam laimėti vieną kitą skambią pergalę, todėl padėtis ilgai neatrodė dramatiška.
Tačiau praėjusią savaitę suskambo pavojaus varpas: Lietuvos atletai nepelnė nė vieno medalio 13-ajame Europos jaunimo vasaros olimpiniame festivalyje Tbilisyje. Pirmąkart per 20 metų.
Tarkime, prieš ketverius metus padedant R.Meilutytei buvo iškovota 10 medalių ir užimta 10-oji vieta Europoje.
„Kai kalbame apie sporto bėdas, nesinori prisišnekėti ir gąsdinti, kad rezultatai blogės. Nes kai šnekos nepasiteisina, sakoma, kad be reikalo kranksėjome. Bet akivaizdu, kad sportas Lietuvoje neina klestėjimo keliu“, – po startų Tbilisyje liūdną išvadą padarė Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) prezidentė D.Gudzinevičiūtė.
Šįmet Lietuva atsistojo į vieną gretą su Albanija, Andora, Armėnija, Islandija, Kosovu, Lichtenšteinu, Liuksemburgu, Malta, Monaku ir San Marinu. Dauguma šių šalių dalyvauja Europos mažųjų valstybių žaidynėse.
Ar ten netrukus neatsidurs ir lietuviai?
Karo pažeista ir dalies teritorijos netekusi Gruzija šioms žaidynėms įstengė pastatyti šešias naujas sporto bazes, o penkias atnaujinti.
Tam reikėjo išleisti 65 milijonus eurų. Bet net keičiantis šalyje valdžiai 2012–2013 m. niekam nekilo ranka nustumti sporto reikalų į šalį.
Taigi sporto reikaluose Lietuvai tikrai yra ko pasimokyti iš Gruzijos. Gal netgi reikėtų pasisamdyti kokį nors meile sportui degantį gruziną? Kaip ukrainiečiai Odesos gubernatoriumi pasitelkė buvusį Gruzijos prezidentą M.Saakašvilį, kuris gydo tenykštės politikos ligas.