Valdžios kurstomas karas vyksta visuose frontuose – nuo sporto, meno, kultūros iki pasienyje imtų deginti vakarietiškų maisto produktų.
Vienoje pafrontės valstybių Lietuvoje atmosfera dar ne tokia perkaitusi, nors Maskvos grėsmė jau seniai yra tarp pagrindinių mūsų viešosios erdvės temų.
Todėl persūdant ir perlenkiant tai irgi įgauna tragikomiškų ar net absurdiškų bruožų.
Štai šią savaitę mūsų valstybės institucijos toliau sėkmingai pratęsė istorinių Lietuvos karinių pergalių prieš Rusiją minėjimų sąrašą.
Penktadienį buvo iškilmingai paminėtas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) kariuomenės mūšis, vykęs 1655 metų rugpjūčio 8 d. prie dabartinio Žaliojo tilto su į Vilnių įsiveržusia rusų kariuomene ir LDK kariūnų pergalė prieš maskvėnus.
Pergale skelbiama tai, kad rusams nepavyko visiškai sunaikinti iš Vilniaus besitraukiančios Lietuvos kariuomenės, kuri sostinę atidavė be gynybos.
Regis, tai buvo vienintelė sėkmė. Mat 1655 m. Maskvai užėmus Vilnių, jį kone visiškai sunaikinus, išžudžius ir ištrėmus daugybę gyventojų, tai galima laikyti didžiule LDK tragedija.
Galbūt Krašto apsaugos ministerijos propagandininkai šios katastrofos paminėjimu norėjo Lietuvos visuomenei tiesiog priminti, kad Rusija – žiaurus istorinis priešas? Tačiau kam tada tie „pergalės“ trimitai?
Vienas pagrindinių mūšių su Rusija prieš kelias dienas vyko ir plaukimo baseine – juk nemažai lietuvių į mūsų geriausios plaukikės R.Meilutytės ir jos vienos pagrindinių varžovių J.Jefimovos iš Rusijos kovas dabar žvelgia per geopolitinės kaktomušos su Maskva prizmę.
Karingi, dažnai niekinami pačios rusės ar Rusijos žiniasklaidos atsiliepimai apie R.Meilutytę rodo, kad per lygiai tokią pat prizmę į šią dvikovą žiūri kita, mums priešiška, pusė.
Tai nenuostabu – Maskva sportą visuomet laikė politinės ir propagandinės kovos su likusiu pasauliu įrankiu.
Tai buvo lyg paskatinimas atsakyti tuo pačiu. Tad R.Meilutytei pralaimėjus kovą dėl aukso pasaulio plaukimo čempionate Kazanėje, iš karto buvo prisimintas su J.Jefimova susijęs dopingo skandalas, pasipylė niekinamos pranašystės, kad ji greitai pasens ir turės eiti į pensiją, pasklido versijos, jog čempionate viskas daroma tam, kad laimėtų šeimininkai.
Abiem pusėms (ir J.Jefimovai) drabstantis purvais, džiugu, kad R.Meilutytė išliko ori ir neatsakė nė į vieną provokacinį Rusijos žiniasklaidos klausimą, pavyzdžiui, ar rusė laimėjo sąžiningai, ar lietuvę žeidžia pralaimėjimas būtent jai.
Mūsų olimpinės čempionės elgesį galėtų įsidėmėti ne vienas karštakošis politikas ar pareigūnas, pasiduodantis rusų provokacijoms ir tampantis panašus į tuos pigius provokatorius.
