Tačiau, galimas daiktas, dar negirdėjote liudijimų, kad vietiniai gyventojai tokiu lemiamu momentu tarpusavyje apsikeisdavo maždaug tokiomis replikomis, esą mūsų gražuolis jau išėjo pasivaikščioti, motin, paskubėk nustatyti laikrodį, greitai prasidės pietų metas.
Jeigu vyras taip tiesmukiškai yra vadinamas gražuoliu, paprastai nesunku įžvelgti intenciją pasišaipyti iš žmogaus, – „gražuoliu“ tokiu atveju dažniausiai, dedant kabutes šnekamojoje kalboje intonacija, yra vadinamas subjauroto veido, tarkime, baisiai nukentėję nuo raupų, gaisro ar smuklės muštynėse nelaimėlis, kuprotas žmogus ir pan.
Tačiau žiūrime į I.Kanto portretą ir matome normalių, galima sakyti, taisyklingų veido bruožų žmogų, kurį išjuokti dėl išvaizdos tarsi ir nėra jokio preteksto net labiausiai piktavaliams biurgeriams. Taigi – kur čia pakastas šuo?
Kaip atrodo, tiesą šios ne pirmutinės reikšmė smulkmenos traktuotėje pavyko atkapstyti gruzinų filosofui Merabo Mamardašvili, cituojančiam to meto keliautojo užrašus, kuris perduoda savo nuostabos, prilygstančios išgąsčiui, įspūdį iš susitikimo su I.Kantu, esą jį iškart pribloškė, net kažkaip sutrikdė tai, kad priešais pamatė žmogų su neproporcingai didelėmis sausokam veidui ir drauge nepaprasto mėlynumo akimis (išlikę tapyti portretai to, kaip sakyta, neperteikia).
Na, suprantama, nepaprastai dideli sielos veidrodžiai netinka tikro vyro veidui, taigi šioks toks pretekstas ironizuoti šiuo atveju išlieka.
Namų elfas Dobis, filmo „Haris Poteris ir paslapčių kambarys“ personažas, nukopijuotas, kaip žinome, pagal V. Putino veidą, taip pat išsiskiria neįtikėtinai didelėmis, išvirtusiomis iš orbitų akimis. Ar Dobis yra gražuolis. – kiekvienas turi teisę spręsti pagal savo įsivaizdavimus ir estetinio skonio įnorius.
Kita vertus, rusų publicisto, parašiusio straipsnį apie gražuolę ir terminatorių, teiginys, kad gražuolė J.Jefimova yra Rusijos simbolis, kelia abejonių.
Kokia dalimi yra teisingas posakis, kad Rusijos neįmanoma suvokti protu, dar galima ginčytis, tačiau faktas, jog Rusijos gyvenimas istorijos pervartose yra pažymėtas ne tiek grožio idealų vaikymosi, kiek forsuoto antiestetiškumo arba, kitaip tariant, bjaurumo estetikos su visomis totalitarizmo užkrato perversijomis, tiesiog bado akis, nedidelė paslaptis yra patiems rusams, pavyzdžiui, apie tai kalba K.Sobčiak ir kiti jos tėvynainiai.
Jeigu klaustumėte manęs, vis tik ginčiau tradicinį įsivaizdavimą, kad Rusijos simboliu labiau yra nerangi meška nei moteris, išpuoselėjusi savo įvaizdį pagal vartotojiškos visuomenės kanonus. Tačiau mūsų chemijos pramonės kraštutinio išsivystymo laikais net ir mešką galima paversti gražuole, nudailinant jos išorę rūgščių ir šarmų pagalba, o farširuojant dopingu iš vidaus, dar ir pasiųsti į pasaulio čempionatą.
Kartą šio dienraščio skaitytojams bandžiau pasiguosti, kad labai dažnai sumaišau tarsi ir pažįstamų iš veido moterų vardus, nes vadinamosios gražuolės paprastai yra lygiai to paties veido, figūros, manierų tiražo atskiri pavyzdžiai arba, jeigu norite, serijinės gamybos vienodi egzemplioriai.
Kas be ko, svarbus yra moters sugebėjimas sekti mados tendencijas, kosmetikos žaismo išmanymas, tačiau taip pat slaptai viliesi, kad moteris vis tik yra kažkas daugiau nei fabrikinės gamybos padažyta guminė lėlė, kuri pripūsta – neskęsta, yra savita asmenybė, nenukopijuota individualybė. Viename naujesnių savo straipsnelių A.Užkalnis pasakoja apie filologės tipažą, apie neva tokią moterį, kuri vaikšto nutampytu megztiniu, nesiprausia ir nevartoja kosmetikos.
Žinoma, A. Užkalnis yra didis rašytojas, tačiau, pažindamas filologių padermę, spėju, kad nė viena iš jų neprisileistų mūsų A.Užkalnio per tokį intymų atstumą, kai jau būtų galima užuosti – prausėsi ji šiandien ar nesiprausė.
