Darbuotojai malonūs, ambasadorė svetinga, viskas nuostabu, išskyrus vieną dalyką, – veidrodį tualete. Jis tokiame aukštyje, kad kiekvieną sykį, atlikdamas mažą reikalą, esi priverstas susidurti su savo tapatybe. Su savo... Su...
Sakoma, jog veidrodyje vyrams jų tapatybė atrodo šiek tiek didesnė. Hm... Matyt, priklauso nuo požiūrio. Viskas tėra susitarimo dalykas, viskas daugiau ar mažiau ženklai ir simboliai.
O mes taip vargstame su savo simboliais. Ir ne tik su savo – ir su svetimais. Tiek triukšmo dėl Žaliojo tilto figūrų! Gal ir P.Cvirką reikėtų išrauti, o S.Nėrį ištrinti iš kultūros visiems laikams.
Svarstymai, analizės, diskusijos – puikūs dalykai, nemalonumai prasideda tuomet, kai atsiranda kategoriški teiginiai ir kai įsivyrauja retorika – juoda ir balta, savas ir svetimas.
O juk sovietiniams simboliams (kad ir kokie jie būtų) tereikia vieno dalyko: surasti jiems tinkamą vietą. Ir erdvėje, ir atmintyje. Ypač kai kalbame apie kultūros vertybes.
S.Nėris, kad ir kaip suktume, yra didžiausia XX amžiaus poetė. Turiu galvoje – lyrikė. Jausmingumo, emocionalumo prasme jos niekas nepranoko ir jau vargu ar pranoks. Taigi jei ištrinsime ją iš lietuvių literatūros istorijos, iš vadovėlių, mes apiplėšime ir nuskriausime tik save.
Menininkai dažnai nepataiko į istorines ar moralines vėžes.
P.Verlaine’as buvo girtuoklis besmegenis, už tai, kad šovė ir sužeidė A.Rimbaud, sėdėjo kalėjime, paskui atgailavo, tapo karščiausiu kataliku, paskui vėl smaugė savo senutę motiną, vėl sėdėjo kalėjime, galima sakyti, pasiekė žmogiškosios egzistencijos dugną, bet jo poezija vis tiek puiki.
L.F.Celine’as prisidirbo Antrojo pasaulinio karo metais rašinėdamas antisemitinius pamfletus, bet jo romanas „Kelionė į nakties pakraštį“ genialus, ir būtų nusikaltimas pasmerkti kūrinį dėl autoriaus kvailysčių. E.Poundas, K.Hamsunas, L.Riefenstahl biografija taip pat savanoriškai sudergta dėl santykių su naciais, bet jų kūrinių reputacija šiuo atveju kur kas svarbesnė ir svaresnė nei jų autorių asmenybė.
Grūto parkas yra puikus sumanymas ir labai tinkama vieta tokioms skulptūroms kaip Žaliojo tilto figūros. Galime sukurti ir kokį nors virtualų Grūto parką ir sukrauti jame visus sovietinius simbolius – menininkus, politikus, pastatus ir įvykius. Jeigu tai nuramins mūsų siekį apsišvarinti.
Bet trinti, naikinti, užmiršti jų negalima – jiems tiesiog būtina surasti tinkamą vietą. O visa tai, kas vyko sovietmečiu, – mūsų tapatybės dalis, visas šlamštas (be abejo, būta ir ne šlamšto), sukurtas tuo laikotarpiu, – taip pat kultūros produktas, svarbus mūsų pasaulėjautai ir pasaulėžiūrai.
Pagaliau net ir ideologiniai šūkiai, net ir koks nors sovietų smogiko A.Gudaičio-Guzevičiaus romanas „Kalvio Ignoto teisybė“ yra mūsų tapatybės dalis, nes mes iš jo juokėmės, jis formavo mūsų skonį, kokia literatūra negali būti, ir panašiai.
Grafomanijos istorija (o sovietmečiu nemažai jos atsirado kaip tik dėl ideologinių priežasčių) yra svarbi literatūros istorijos dalis. Deja, kūryba – ne tik estetika, kūryba dar ir etinis aktas, santykis su žmogumi.
Dėl to atskirti kūrėją nuo jo kūrinių nėra taip paprasta.
Kita vertus, netgi ir sovietiniai simboliai nebūtinai yra vien lėkštumo įsikūnijimas.
Simbolis visada daugiasluoksnis, pavyzdžiui, kad ir nuvalkiota darbininko figūra.
Tai ne tik bukaprotiškos sovietų ideologijos demonstracija, darbininkas sovietų sistemoje buvo ne tik hegemonas, bet kartu ir patyčių, pažeminimo objektas: daugelyje didžiųjų sovietinių statybų dirbo kaliniai ir tremtiniai.
Atmintis, praeitis, istorija – ne sandėlis, kurį galima sutvarkyti pagal politinės ir ekonominės konjunktūros madas, praeitį reikia analizuoti ir įvertinti, o ne keisti ir naikinti.
Nebūkime panašūs į rusus, kurie visuomet praeitį tvarko pagal valdžią užgrobusios grupelės ideologiją.
