Apie ją galėtum parašyti begalę knygų – jos taptų bestseleriais, stadionuose skaityti motyvacines paskaitas, susišluoti už tai krūvas pinigų, jų pakaktų naujiems labutinams, ferariui, naminiam tigrui. Pažadėk laimę varguoliams ar turtuoliams, kurie kalasi dėl milijardų ar nepasidalintų akropolių– ir pats maudysies piniguose.
Žmonės už laimę sumokėtų bet kiek. Kartais jos paieškoms paskiria visą gyvenimą: išplaukia toli į jūras, užsidaro aukštai kalnuose, išsižada šeimos, kuri kaip inkaras trukdė pajudėti į laimės tolius, lipa per lovas ar lavonus, kad ją pasiektų. Ar laimė yra meilė? Ar karjera? Ar vaikai? Jei pinigai, tai kiek jų?
Per 25 savo žurnalistinio darbo metus mačiau daugybę laimės ieškojimų. Ir neradimų. Laimių, kurios žaibu tapo nelaimėmis. Ir iš pirmo žvilgsnio košmarų, kurie kažkodėl man buvo įvardinti kaip laimės.
Miręs miestas Ispanijos saloje. Nėra elektros, poilsiautojų, išvis nėra žmonių.
Tik vienas vyras ir jo picerija ant uolų, vandenyno daužomoje pašiūrėje. Tapo tradicija ją aplankyti kasmet. Ir kaskart, kiekvienais metais, kai vasario 14 dieną iki jos atbrendame per potvynį, randame vis skurdesnį meniu, o pica būna vis keistesnė. Tai su druska, kurios gabaliukai išlaužytų dantis, tai šiek tiek perkepusi, tarsi kepėjas užsižiūrėjo į saulėlydį.
Savininkas – tikras keistuolis, čia atsikraustęs prieš 35 metus, su savimi pasiėmęs tik banglentę. Esu tikra – dabar ant jos miega. Plikų uolų, maurojančių bangų apsuptyje. Jokios moters, parduotuvės, nieko.
– Ar tu esi laimingas gyvendamas ČIA?
Vyras nusišypsojo. Kai kurios šypsenos reiškia daugiau nei atsakymas. Bet jis dar ir atsakė: „Aš esu laimingas... gyvendamas“.
Nemėgstu daugtaškių. Studentus ir praktikantus mokau, kad visada juos dėtų tik ten, kur reikia. Ir ne tuomet, kai neranda gražių žodžių pabaigti sakiniui ar neturi ką pasakyti, o tada, kai pasakyti turi labai daug. Randu mažai vietų, kuriose daugtaškis prasmingas. Bet dabar jį padėjau ten, kur reikia.
Daugtaškiai, kaip antraštės, pasako viską.
Kiek iš mūsų, rašydami knygą apie savo gyvenimą, jos pavadinimą sugalvotų per sekundę? Juk jame turėtų tilpti ir nesutarimai su sutuoktiniu, slapti meilužiai, išdavystės, patyčios, intrigos darbe, nušvitimai Indijoje ar planai, taip ir likę vien žodžiais prie vyno taurės.
Man labai patinka galvoti pavadinimus. Ir ne tik straipsniams. Dienoms, įvykiams, nuotaikoms. Kartais užtrunka kelias dienas, kol apčiuopi minties aukso gyslą.
Todėl kai „Gyvenimo būdui“ kalbinau mažiausią Europoje moterį Danguolę Plečkaitytę, kurios ūgis – vos 86 cm, nesitikėjau greito atsakymo į tai, kaip ji pavadintų knygą apie save. Dar prieš užduodama tą klausimą mintyse turėjau keletą variantų, kuriuos jai pasufleruočiau. Bet to neprireikė.
Danguolės, kuri statistiškai atitinka dviejų metų vaiko dydį, telpa į lagaminą ir yra beveik nematoma kambaryje, nors stovėtų jo centre, atsakymas pateko į mano chrestomatinių frazių žodyną. Trumpą, aiškų ir neįkainojamą, kurio reiktų mokyti vaikus jau darželyje.
Knyga apie mane? – perklausė mažiausia Europos moteris. – Ji vadintųsi „Knyga apie mano laimingą gyvenimą“.
Ir tada, to klausant, ir dabar, jums apie tai rašant, per visą mano kūną nuėjo šiurpuliukai, pasklidę iki pat širdies ir davę tokį stiprų emocinį impulsą, po kurio laimė nebeatrodė kažkur toli, kalnuose, užkariaujama per vargą. Aprašoma trijuose romanuose ar šlovinama stadionuose.
Ji buvo šalia, pasiekiama ranka ir visai nemokama.
Kiek nemokamas mumyse yra mūsų širdžių plakimas.
