Čia sutelkti minčių, pasisemti energijos ir atsipalaiduoti jis skuba kaskart grįžęs į Lietuvą. Po lietuviškos politikos uraganų, pavojingos ir neramios misijos Afganistane, daugiasluoksnio ir atsakingo darbo Maskvoje ambasadorius senelio žemėje šalia Indrajų ežero suranda ramų užutėkį siūbuojančiose tarptautinės politikos vandenyno bangose.
Žemę nacionalizavo sovietai
„Tiek žiemą, tiek vasarą mums čia yra rojus, – tvirtino su žmona Loreta ir kalyte Bela šiltą vasaros dieną Bajoriškėse leidęs ambasadorius. – Pirmiausia todėl, kad čia yra labai gražu, antra, jaučiu ypatingą ryšį su šia žeme, kurioje kadaise buvo Ušackų šeimos ūkis.“
Jo senelis Adomas Ušackas iki sovietų okupacijos valdė Bajoriškių dvarą ir per 135 hektarus žemės, kurioje augino javus.
Okupantų kariuomenei įžengus į Lietuvą, A.Ušacko šeimai 1941 m. birželio 13 d. išvakarėse buvo išrūpinta kelionė į Sibirą gyvuliniuose vagonuose pačiu pirmuoju vežimu. Kad dvarininkai neabejotinai pasiektų numatytąjį kelionės tikslą, sovietai atėjo į šeimos namus ir visus juos suėmė, o birželio 14 dieną išvežė į Rusijos glūdumą. Išvežtas ir tuo metu namuose viešėjęs tuometinis Daugailių mokyklos direktorius.
Senelį, kaip politinį kalinį, išvežė į Krasnodaro srityje veikusį Rešotų lagerį, močiutę Teklę su vaikais – dvylikamečiu V.Ušacko tėvu Raimundu ir metais jaunesne jo seserimi Irena – į Altajaus kraštą.
Kai 1945 m. iš lagerio pradėjo išleidinėti likusius gyvus kalinius, ambasadoriaus močiutė surado A.Ušacką ir šeima grįžo į Lietuvą. Tačiau į gimtuosius Bajoriškių kraštus tremtiniai grįžti bijojo dėl aktyviai veikusių KGB ir NKVD, todėl, pagal okupantų nurodymą, užsiregistravę Minsko milicijoje, apsistojo pas giminaičius Ukmergėje. Visi kiti artimieji buvo spėję pasitraukti į Vakarus.
Suvedė „Atgimimas“
Vyresnieji Ušackai Ukmergėje taip ir pasiliko gyventi, o ambasadoriaus tėvas, baigęs technikumą Ukmergėje, įgijęs statybininko profesiją ir vedęs Ukmergės pedagoginę mokyklą baigusią V.Ušacko mamą Laimą, išvyko gyventi į Skuodą – kuo toliau nuo Utenos, kad tremtinių vaikas, kaip buvo įprasta tais laikais, sulauktų kuo mažiau okupacinės valdžios dėmesio.
Skuode gimė ir V.Ušackas, augęs su broliu. Vaikystę praleidęs Žemaitijoje, atostogauti ambasadorius važiuodavo pas senelius. Kartą su draugu tėvų nuvežtas į pionierių stovyklą po trijų dienų iš jos pabėgo – susikrovę kuprines 12 kilometrų parpėdino namo.
Baigęs mokyklą teise ir politologija domėjęsis jaunuolis pasišovė krimsti teisės mokslus.
„Man visuomet rūpėjo, su kuo valgyta druska, todėl domėjausi valstybe ir teise. Tuo metu kitų panašios pakraipos mokslų nebuvo, todėl stojau mokytis teisės mokslų, tačiau nebuvau priimtas, – prisiminė V.Ušackas. – Metus dirbau dažytoju, išlaikiau vairuotojo egzaminus, tuomet buvau pašauktas ir dar dvejus metus tarnavau kariuomenėje Kazachstane, Karagandoje. Kadangi buvau užsispyręs žemaitis, grįžęs vėl stojau į Vilniaus universiteto Teisės fakultetą, šį kartą – sėkmingai.“
Dar būdamas studentu V.Ušackas aktyviai dalyvavo atgimstančios Lietuvos politiniame gyvenime, aktyviai įsijungė į Sąjūdžio judėjimą, 1990 m. buvo vienas Vilniaus universiteto studentų atstovybės atkūrėjų ir pirmasis jos prezidentas. Jis rašydavo straipsnius žmogaus teisių, laisvių, demokratijos temomis, kurie buvo spausdinami laikraštyje „Atgimimas“.
„Kartą nunešęs į redakciją eilinį straipsnį pamačiau ten žavingą sekretorę, – prisiminė lemtingą pažintį su dabartine žmona Loreta pašnekovas. – Tuomet pradėjau rašyti labai dažnai... Ir štai, jau kitais metais švęsime bendro gyvenimo 25-metį.“
Gyvenimas „ant lagaminų“
Žmona Loreta ambasadorių lydi visur, tik Afganistane, kur 2010–2013 m. atliko ES specialiojo įgaliotinio ir Bendrijos misijos vadovo misiją, jis privalėjo gyventi be šeimos. Per daugelį metų, sakė, įpratusi prie mobilaus gyvenimo, kuris jai tapo įprastas, kaip kad kiti įpranta dirbti nuo 8 iki 17 valandos, turėti vienus namus.
Pasak L.Ušackienės, į dažnai sulaukiamus klausimus, ar nesunku nuolat su lagaminais važiuoti iš vienų namų į kitus, ji atsakanti, kad tai tapo gyvenimo būdu, kuris padeda suprasti, kiek nedaug daiktų gyvenime reikia, – kiekvienas kraustymasis yra puikus būdas apsivalyti visomis prasmėmis.
Sunkiau būdavo, kai vaikai buvo maži, kai šeima kraustydavosi su visomis sofomis. Paskutinį kartą, kraustydamiesi į Maskvą, Ušackai pasiėmė tik asmeninius daiktus ir tvirtina, kad tiek žmogui visiškai pakanka. V.Ušackas suskaičiavo, kad iš viso per 24 bendro su žmona gyvenimo metus jie gyveno 14-oje namų Lietuvoje, Amerikoje, Londone, Briuselyje, Maskvoje...
Tačiau stipriausią ryšį jaučia su protėvių žeme Bajoriškėse.
Net ir sovietmečiu, kai nusavintas dvaras buvo paverstas grąžtų gamyklos poilsio namais, vėliau sudegusiais, V.Ušackas su seneliu ir tėvu kiekvieną vasarą atvažiuodavo tam, kad savo kojomis vėl pajustų atimtos žemės pulsuojančią energiją.
„Man visuomet buvo primenama, kad čia yra mūsų žemė, ne sovietų. Taip man įskiepijo meilę Bajoriškiams dar tuomet, kai niekas net negalvojo, kad galėsime žemę susigrąžinti, – prisiminė pašnekovas. – Man šis kraštas yra brangus ne tik dėl jo grožio, bet ir šeimos, giminės palikimo prasmėmis.“
Brūzgynų vietoje – išpuoselėta sodyba
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, susigrąžinęs senelio žemę ambasadorius užsakė tyrimus, kurie atskleidė, jog vaizdingose apylinkėse esantys plotai – nederlingi. Tuomet V.Ušackas, nusistebėjęs, kaip senelis čia galėjo auginti javus, atokiau nuo ežero esančiuose plotuose pasodino eglutes, dabar išaugusias į dailias žaliaskares, o ežero pakrantėje, namų valdoje, ėmė kurti šiuo metu išpuoselėtą sodybą.
1999 m. sodybvietė labiau priminė džiungles, o ne kruopščiai prižiūrėtą namų valdą, todėl šeimininkams teko įdėti nemažai triūso ją atkuriant. Ambasadorius prisiminė, kad sodybą kūrė palengva, žingsnis po žingsnio. Pirmiausia buvo pastatyti gyvenamieji pastatai, vėliau atsirado, kaip tvirtina pats ambasadorius, mėgstamiausia šeimos vieta – pavėsinė. Pastarąją ir gyvenamąjį namą skiria dauba, kaip aiškino pašnekovas, kadaise buvusi žvyrduobė.
„Smetonos laikais pagal vietos valsčiaus viršininko nurodymą kiekvienas žmogus, priklausomai nuo valdytos žemės ploto, privalėjo vežti žvyrą ant kelio – kiek hektarų žemės turėjo, tiek vežimų žvyro privalėjo nuvežti, – pasakojo pašnekovas. – Štai koks buvo bendruomeninis gyvenimas.“
Atvykusius į Ušackų sodybą pasitinka netoli vartų pastatytas kryžius, primenantis, apie kadaise netoli stovėjusią koplytėlę, o takai pavadinti Ušackų giminės vyrų vardais – savo vardo bulvarą čia turi ne tik dabartinis sodybos šeimininkas, bet ir jo tėvas bei senelis.
Nuo kalnelio atsiveria gaivus Indrajų ežero mėlis, į kurį žvelgdami ambasadorius su žmona užtikrintai tvirtina: čia pats gražiausias kampelis visame pasaulyje, į kurį visuomet gera sugrįžti, susėsti į ežero vandens skalaujamą valtį ar jaukiais vakarais tiesiog gerti kartu žalią arbatą.
V.Ušackas dažnai išsitraukia meškerę, tačiau prisipažino, kad jam labiau patinka poledinė žūklė žiemą, nors didžiausios sugautos žuvies rekordų nesivaiko.
Bent vieną savaitgalį per mėnesį Bajoriškėse praleidžiantys Ušackai – nuolatiniai uteniškių organizuojamų renginių dalyviai, neseniai lankęsi Daugailių miestelio šventėje. Tačiau ir patys savo sodyboje mielai priima svečius. Neseniai čia atšventė savo tėvelių vestuves, o jau šį savaitgalį pas ambasadorių susirinks ekspedicijos „Misija Sibiras 2015“ dalyviai – V.Ušackas, pats ieškojęs savo senelio pėdsakų Sibire, yra vienas iš šio projekto, prasidėjusio 2005 metais, iniciatorių.
Simboliška, kad projekto dalyviai rinksis ambasadoriaus senelio žemėje.
Afganistano antspaudas ir nauji įpareigojimai
Dabar V. Ušackas prisimena, kad sodyba radosi iš emocijos – tuo, kad kada nors čia bus galima gyventi, nelabai tikėjo net žmona, dabar, kaip pati sako, neįsivaizduojanti mielesnės gyventi vietos.
„Nors čia nėra jokių mano šaknų, vaikystės prisiminimų, man šie namai mieliausi iš visų iki šiol turėtų, – atskleidė L.Ušackienė. – Niekada nenorėjau likti jokiame užsienio mieste. Mes mėgavomės galimybe pagyventi Londone ar Amerikoje – skirtinguose namuose, pažinti skirtingą socialinį gyvenimą, kultūrą, tačiau visada žinojome, kad namai yra čia.“
V.Ušackas, džiaugdamasis švariu Lietuvos oru bei maistu, tikino, kad mūsų šalyje ir vasaros yra nuostabiausios. Pusketvirtų metų Afganistane praleidęs diplomatas prisimena ten tvyrojusį karštį ir dulkes, todėl stebisi, kad tautiečiai skundžiasi karščiais gimtinėje.
Tiesa, Afganistane atmosferą kaitino ne tik saulė, bet ir įtampa neramumų krečiamoje šalyje, kur neretai kildavo realus pavojus tapti savižudžių sprogdintojų taikiklyje. Pasibaigus šiai misijai ir gavęs naują diplomatinę užduotį diplomatas ryšių su afganistaniečiais, kurių šalis, kultūra ir pasaulio suvokimas paliko didžiulį antspaudą jo gyvenime, nenutraukė ir nuolat seka įvykius šioje šalyje.
L.Ušackienė prisiminė, kaip visą tą laiką, kol vyras gyveno Kabule, ji dienas pradėdavo nuo žinių apie Afganistaną paieškos internete, o jam grįžus iš pavojingos šalies nusprendė – nesvarbu kur, svarbu kartu. Po nerimo metų dabar gyvendami Maskvoje abu sakė besijaučiantys pakankamai patogiai – priklauso kartai, vis dar laisvai kalbančiai rusų kalba, prisimenančiai ir suprantančiai jų kultūrą, įpročius, humorą, todėl gali laisvai bendrauti.
Tačiau V.Ušackas akcentavo, kad į Rusijos sostinę jis išvyko su misija, kuri, deja, sutapo su gilia krize dėl karo Ukrainoje ir neteisėta Krymo aneksija.
„Taip jau yra, kad likimas mane vis nubloškia į karščiausius taškus. Norėtųsi kažką kurti, tačiau dabar tenka atlikti amortizuojantį vaidmenį.
Tenka suvokti priežastis ir pateikti pasiūlymus, kaip išbristi iš krizės ir konflikto, stengiantis išsaugoti nesudeginus visų tiltų tarp Europos Sąjungos ir Rusijos – didžiausios valstybės žemyne, didžiausios kaimynės, prekybos partnerės. Kaimynų nepakeisi, todėl reikia ieškoti bendro vardiklio.
Tuo mano dabartinis darbas ir įdomus, tačiau šiuo metu nematau priežasties, kodėl ES santykiai su Rusija galėtų pagerėti. Kada nors ateityje Rusiją matau europietišką, o kol kas, nors kai kurie draugai mane vadina optimistu, esu gerai informuotas realistas.“
Ateityje V.Ušackas save mato dirbantį Lietuvoje, tačiau kol kas tolesnių savo planų neatskleidė tikindamas, kad sprendimus, kur po kelerių metų realizuos sukauptą politinę bei diplomatinę patirtį, priims po metų.
