Aistrų košę, aišku, pirmiausia maišo politikai, jaučiantys vis artėjantį rudens politinį sezoną.
Kokia yra pagrindinė išgirtojo lietuviškojo svetingumo taisyklė? Svečiui, dar nespėjusiam perkelti kojos per slenkstį, pirmiausia po nosimi pakišamas kumštis ir griežtai pasakoma niekaip neišsišokti ir tykiai sėdėti savo vietoje – net jeigu tas svečias yra prieglaudos ieškantis nelaimėlis, kurį mes esą priimame iš geros širdies.
Tai pademonstravo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas, valdančiosios Darbo partijos vicepirmininkas A.Paulauskas.
Jis nusprendė, kad pirmiausia, ko reikia, pasitinkant į Lietuvą atkeliausiančius pabėgėlius, – tai draudimo viešojoje vietoje moterims dėvėti musulmoniškus galvos apdangalus.
Pagrindinis komiteto vadovo motyvas – po tokiais apdangalais gali slėptis teroristai, todėl tai – grėsmė nacionaliniam saugumui.
Kita vertus – taip atvykėliai bus sėkmingiau įliejami į vietos visuomenę.
Kokiu būdu? Šeimininkiško jų vietos parodymo būdu, kurį A.Paulauskas siūlo sustiprinti atvykėliams dar ir nurodant, kad savo religines apeigas jie gali atlikti tik iš anksto nustatytose specialiose vietose.
A.Paulauskas paragino visa tai nustatyti kuo greičiau, kol tų atvykėlių čia bus tik trys šimtai, o ne trys tūkstančiai. Kažkodėl nepridėjo „ar trys milijonai“ – būtų buvę dar įtaigiau.
Šiuos savo siūlymus A.Paulauskas parėmė ir tuo, kad tokie draudimai įvesti, pavyzdžiui, Prancūzijoje.
Kiek tai padėjo Prancūzijos musulmonų įsiliejimui į šios šalies visuomenę, A.Paulauskas, aišku, nepasivargino pasvarstyti. Tačiau juk ir be to akivaizdu, kad tokie draudimai patys savaime yra neteisingi, beprasmiai ir net provokaciniai – ar Prancūzijoje, ar Lietuvoje.
Be to, tokių musulmonų proporcijų likusios visuomenės atžvilgiu kaip Prancūzijoje ar bet kurioje kitoje Vakarų šalyje nebus ne tik apžvelgiamoje ateityje, bet ir greičiausiai niekuomet.
Bet A.Paulauskas grasina šias savo svetingas iniciatyvas Seimui teikti bet kokiu atveju – net jei tam pasipriešintų Vyriausybė.
Jos vadovas, socialdemokratų lyderis A.Butkevičius jau spėjo konstatuoti, kad pirmiausia reikia rūpintis, kaip išties įtraukti atvykėlius į Lietuvos gyvenimą, o ne švaistytis draudimais.
Tą patį, ačiū Dievui, suskubo pareikšti ir kitų Seime esančių partijų atstovai – net ir, pavyzdžiui, „Tvarkos ir teisingumo“ ar konservatorių, kartais nevengiančių pažaisti ksenofobinėmis kortomis.
Jiems visiems, matyt, taip pat akivaizdu, kad A.Paulauskas čia žaidžia tą patį žaidimą kaip ir visa Darbo partija.
Juk ji ir naujojo savo lyderio V.Mazuronio lūpomis nuolat pliekia ir Vyriausybę, ir vidaus reikalų ministrą S.Skvernelį, kad šie neva tik aklai pakluso Briuselio nurodymams užleisti Lietuvą svetimšaliais ir dėl to yra Tėvynės išdavikai.
Juodas populizmas, taikantis į įvairioms baimėms ir stereotipams labiausiai pasiduodančių rinkėjų instinktus – taip tokią Darbo partijos elgseną apibūdino pats S.Skvernelis, kurio teigimu, taip pat „darbiečiai“ elgiasi ne tik pabėgėlių, bet ir kituose valstybei ir jos europinėms pozicijoms svarbiuose frontuose.
Ką gi, juk artėja rinkimai.
