Vengrai panikuoja. Vokietija, daugiausia gyventojų turinti Europos Sąjungos šalis, sunkiai tvarkosi su prieglobsčio prašytojų banga net tik iš tokių karinių konflikto zonų kaip Sirija. Ją baugina ir migrantų srautas iš pietryčių Europos -Albanijos, Serbijos, Kosovo. Vokietijos vidaus reikalų ministras pareiškė, kad rekordinė prieglobsčio prašytojų banga yra nepriimtina.
Švedai, turintys daugiausia pabėgėlių tūkstančiui gyventojų, sustiprino saugumą pabėgėlių centruose po kruvinų žudynių – jas surengė keli prieglobsčio prašytojai iš Eritrėjos.
Beveik 40 proc. Europos Sąjungos valstybių gyventojų teigia, jog didėjantis migrantų srautas yra pagrindinė problema. Ne šiaip viena iš daugelio, o problema Nr.1. Pernai taip manančių buvo tris kartus mažiau. Nes buvo nepalyginti mažiau nelegalių pabėgėlių.
Vieną kitą atvykėlį iki šiol globojusi Lietuva neturi čia didelės patirties. Neturi ir labai didelių rūpesčių. Bet ar tai yra pakankama priežastis ramiai laukti dienos, kai atvyks pirmoji grupė. Ir tik tada, po kurio laiko vertinti – pavyko mums ar nelabai.
Vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis sako, kad dar per anksti klausyti Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Artūro Paulausko, kuris siūlo aptarti aprangos, religinių apeigų ir kitus ypatumus, būdingus musulmonams.
Ministro argumentas – nežinom tiksliai, kas atvyks, tad ir palaukime. Suprantama, palaukti visada galima. Bet galima ir pagalvoti. O jeigu neatvyks, tai tie nustatymai taip pat galės palaukti niekam netrukdydami.
Žmogaus teisų aktyvistai žvelgia kitu kampu. Mano, kad kokie nors ribojimai mūvėti burkas ar nikabas kliudytų integracijai. Negana to, dar skatintų neigiamą nusistatymą. Gąsdintų visuomenę, sufleruotų, kad tų, kitokių žmonių, reikia bijoti.
Jų nuomone, į Lietuvą atvykstantys pabėgėliai nekelia grėsmės. Galbūt. Bet tuomet kodėl nerimauja švedai ar vokiečiai?
Taip, pabėgėliai bėga nuo karo arba nuo persekiojimo. Jie linkę prisitaikyti. Jų kitais metais bus dar visai nedaug, jie nebus drąsūs. Ir galbūt kitais metais mes dar neturėsime didelių rūpesčių.
Bet kaip bus po 3 ar 10 metų? Tuomet jų bus nebe 300. Gal 3 ar 30 tūkstančių. Ir senolių, ir kūdikių. Ir darbingų, ir paliegusių. Ir protingų, ir pasiutusių.
Tikriausiai tuomet kalbėtis ir tartis būtų gerokai sunkiau, nei dabar, kai galima iš anksto nustatyti tam tikras taisykles. Galbūt net pasirašyti sutartį su abipusiais įsipareigojimais.
Sutinku. Sutartis – tik popieriaus lapas. Nei socialinei, nei kultūrinei integracijai ji nepadės. Bet tikrai praverstų, jeigu tektų spręsti su žmogaus teisių ar kitais reikalais susijusius teisinius ginčus.
Pagaliau ir pabėgėliams būtų saugiau, kai žinotų, ką tiksliai valstybė jiems įsipareigoja, o kas -- jų pačių pareiga ar reikalas.
Esminė ir svarbiausia problema – šių žmonių integracija. Ir nesvarbu, ar su burkomis, dengiančiomis visą veidą, ar be jų. Integracija reiškia, kad žmogus jaučiasi suprastas, pripažintas, gali išlaikyti savo šeimą, mokytis, galiausiai – dalyvauti politikoje. Taip pat, kad jo gyvenimo būdas ir įpročiai neerzina kitų.
Tačiau kitų valstybių patirtis rodo, kad neretai net trečios kartos imigrantai nekalba vietos kalba. Dažnai gyvena uždarai, izoliuotais būriais. Tad apie visa kita nėra ko nė svajoti.
Šiandien galim numoti ranka. Susitvarkysime. Bet ar susitvarkėm, pavyzdžiui, su romais, kurių net čigonais negalima vadinti? Ne. Leidom veistis narkotikų prekybos gūžtai, gyventi nelegaliose lūšnose, pagal atskiras taisykles. Ir ne todėl, kad nebūtų įmanoma. Todėl, kad bijojom pareikalauti.
Taigi, Vilniaus taboras neintegruotas. Neįgalieji neintegruoti. Pensininkai neintegruoti. Bedarbiai, ypač jauni, išsilavinę, taip pat neintegruoti. O sirai bus integruoti be vargo?
Dėl burkų pavojaus nacionaliniam saugumui Artūras Paulauskas gal ir perlenkė. Bet jis visiškai teisus, sakydamas, kad galvoti reikia dabar, o ne rytoj.
Komentaras skambėjo per Lietuvos radiją
