Arba pasisamdykit dar geresnę vestuvių planuotoją. Juk jūs dėl vestuvių esate pasiryžę padaryti viską. Įsivaizduokit nuotrauką – ant tilto spyną tvirtina jaunikis, jaunoji ir Užkalnis. Liejasi šampanas. Mmm, kaip saldu.
Šiame tekste Užkalnis dar bus paminėtas tik sykį. Panaudojau jo pavardę įžangoje, kad straipsnis būtų populiaresnis. Jis jau tapo bendriniu žodžiu – tokiu, kaip „feisbukas“ arba „pampersas“. Iš tiesų, jei tikrai norite populiarių vestuvių, nekvieskite to sunkaus charakterio rašytojo.
Geriau ant kvietimų svečiams parašykite – aprangos kodas „Užkalnis“. Išsiųskite vieną pakvietimo kopiją moterų žurnalams ir interneto portalams. Kas spės pirmas įšokti į užkalniškos vestuvių mados traukinį, tiems garantuota nemokama fotosesija – kaip garsiems žmonėms.
Jei rengiatės tuoktis, juk norite išsiskirti? Ar nenorite? Jei nenorite – turbūt jūs jau atšventėte savo vestuves – tradiciškai, be jokių baltų balandžių, bet su balta mišraine. Jūs esate laimingas, kai giminaičiai atsiunčia pakvietimą „Tomukas ir Eglutė kviečia jus į gražiausią gyvenimo šventę“.
Jūs prisimenate, kaip jautėtės per savo vestuves. Todėl dabar esate nuolankus ir nedūsaujate, kad vėl teks iš kažkur paimti ir įdėti pinigų į baltu kaspinu puoštą voką. Tikrai, vestuvės juk tokia šventė, kurią jaunavedžiai turi ištverti. Kodėl? Ogi todėl, kad po vestuvių šeimos biudžete pinigų gausiau negu prieš vestuves.
Tačiau dabar gyvenimas ne toks paprastas. Kuo toliau, tuo labiau užvaldo idėja: „Vestuvės turi būti išskirtinė šventė ir jauniesiems, ir svečiams“. Štai tada ir prasideda – vestuvės su limuzinais, vestuvės su sraigtasparniais, vestuvės su lenktyniniais tarakonais ar su gyvomis lakštingalomis.
Vestuvės Afrikoje kartu su aborigenų gentimi, vestuvės pagal senovės baltų ritualus, vestuvės pagal indiškus vedų papročius. Vestuvės su vegetariniu maistu ar krokodilienos kepsniais. Su šimtmečio senumo vynais ar žaliavalgiškais kokteiliais. Su Natalija Zvonke kaimo sodybos scenoje ar su Pažaislyje su grigališkojo choralo giedotojais.
Anksčiau reikėjo tiek nedaug – tik kitokios vestuvinės suknelės (kitokios negu ta, kurią išsinuomojo daugiabučio kaimynė). Visa kita galėjo būti tas pats. Taip kaimuose galėjo klestėti šeimininkutės su savo dukromis, kurios tris dienas prieš tai savo trobose pjaustydavo mišrainėms virtas bulves, morkas, burokėlius ir raugintus agurkėlius.
Antrą vestuvių dieną jos būdavo iškrapštomos iš virtuvės ir laimingos šypsodavosi – visi joms plodavo ir dėkavodavo. O kartais net samdyti muzikantai užtraukdavo jau pakimusiais balsais: „Ačiū, kad gaminot, mieli virėjai, mokslo ir menų žinovai....“
O štai dabar – esu tuo tikra – visokie blizgūs žurnalai papudruos ir būsimųjų nuotakų smegenis. Vis dažniau jaunieji šokdins vestuvių planuotojas, kad viskas būtų kaip nors kitaip. Kaulys iš tėvų vis daugiau pinigų vestuvių šventei. Juokingiausia šitoje madoje yra tai, kad tie visi „kitokie“ dalykai tampa įprastiniai. Prieš dvidešimt metų galima buvo nustebinti ir gyvais balandžiais, o dabar jau ir krokodilas vonioje prie bažnyčios atrodys normalu. (Ypač jei ant tos vonios kaligrafiškai užrašyta pavardė iš U raidės)
Tiesą pasakius, originaliausia dabar būtų rengti absoliučiai kičines vestuves ir iš to juoktis. Svarbiausia, kad mylimieji tokiose vestuvėse suvoktų save kaip absurdiško spektaklio stebėtojus. Juk jie žino – vestuvės įvyko tada, kai jie ėmė vienas kitu pasitikėti ir džiaugtis kartu gyvendami, kalbėdami, tylėdami. Štai tada jie šypsosis ne tik lūpomis, bet ir akimis.
Džiaugsis visu savo kūnu ir skleis tą džiaugsmo energiją visiems – tėvams, draugams, giminaičiams, fotografams ir gatvėje sutiktiems praeiviams.
Tik ar įmanomos vestuvės, kuriose džiaugiamasi dėl priežasties? Dėl to, kad gera gyvent, o ne dėl to, kad atnešė tortą su gyvomis gulbėmis?
