Kiaulės nugara, arklių mėšlas ir neatlygintina donorystė

Kiaulės nugara? Ne, tai ne keistos formos sala, plūduriuojanti Klaipėdos jūrų uoste ir nė kiek nepanaši į nuskendusį paršą. Tai žmogaus stuburas, kurio kiekvienas iškrypęs slankstelis, jei tik galėtų, tokioms pat kančioms pasmerktų... kiaules. Gal dar ir karves.

Daugiau nuotraukų (1)

Audrė Srėbalienė

Aug 17, 2015, 6:43 AM, atnaujinta Oct 20, 2017, 8:02 AM

Bet pastarosioms sunku atkeršyti. Per gražios. Įbeda jos nekaltas, išsprogusias akis į žmogų, tvoja uodega kraują iš tešmens siurbiančiam žabaliui ir gromuliuoja, be perstojo atrajodamos. Šventi gyvuliai, nors jų mėšlinus spenius kasdien priverstos nuplauti melžėjos taip negalvoja.

Jei jos visos, pasiekusios Vilnių, susėstų eilėn prie kokio Santariškių plastikos chirurgo durų, eilės uodega nusidriektų iki Kauno. Visoms joms daktariukas turėtų prapjauti-perkirpti-užsiūti sausgysles delnuose, kad makabriška liga – riešo sindomas – nebeverstų tų melžimo operatorių iš skausmo kaukti naktimis.

Šlykšti liga. Darbų nuvargintas riešo nervas „dega“ be perstojo. Dar bjauriau, kad skausmo žaltys ima spausti rankas ne bet kada, bet paryčiui, per patį miego gardumą. Ir taip užsmaugia, kad nieko kita nelieka, kaip keltis, rengtis ir atrakinti tvartų duris. Galop vėl čiupti kibirus ir tūpti prie ką tik apsiveršiavusios karvės tešmenio.

„Nebegaliu. Spjaunu į viską ir šiaušiu miestan, – meta ant stalo riebaluotą skepetą lyg iššūkį 20 metų kaime nugarą lenkianti moteris. Apyjaunė, graži, bet be jokios ateities.

„Stuburas kreivas, du diskai išsiveržė. Slankstelis iššokęs. Gana. Tegu tas liurbis pats karves melžia ir kiaules šeria“, – žvilgteli į knarkiantį lovoje maišą, po to – į laikrodį. Autobusas juk – po valandos.

Bet kur tu, motin, išvažiuosi? Dabar – vasara, autobuso vairuotojas nori – veža miestan, nori – žvejoja. Iki išsvajotos laisvės pėstute su tomis savo disko išvaržomis ir pilnom skausmo terbom 20 kilometrų nenupėdinsi. O liubiui kas? Jo ir devynios žviegiančios kiaulės miegančio nepažadintų.

„Tepastimpa tos kiaulės“, – pratrūksta moteriškė raudoti. Rieda ašaros purvinais skruostais lyg pupos. Kaip jie bus švarūs, jei šioji ką tik parkliurkino iš suodinos lauko viralinės, šutintuvą bulvių nukošusi.

Sumaigė tas dar karštas, sutrynė, įvertė plikytų miltų puskibirį, įkratė arklių mėšlo, viską išplakė ir suvertė kiaulėms lovin. „Ar nustosta žviegt, raganos?“ – palinkėjo „skanaus“, atsukdama nugarą jovalą siurbiantiems šnipams.

„Laisvė moterims. Išskerskim kiaules“, – taip norėtųsi tai nevilties smaugiamai moteriai nušluostyti ašaras. Bet kur ta mano užuojauta buvo anksčiau? Tuo metu, kai mes, iš sovietmečio išsinėrusios miesčionkos, vasarą brendome kaime, tėvams sodinant ne po 6, bet po 60 arų burokų ir kita tiek bulvių? Kai ravėjom, rovėm, valėm, kasėm, pylėm tuos gumbus į rūsius, o paskui visa tai buvo tarkuojama ir verčiame kiaulėms į lovį?

Man pačiai tuo metu būtų pravertusi sterblė užuojautų. Ir jums, pardavusiems kaimui vasaras – taip pat.

Ir apskritai ar kas nors yra susapnavęs kaimo ir miesto žmonių vienybę? Laimei, košmaras neišsipildo, o kaimas per amžius maitino ir maitins miestą. Mane – taip pat.

Anais laikais, kai varškė šaldytuve supelėdavo per tris dienas, parduotuvėse nebuvo nei tų suknistų šnipų šaltienai, nei kiaulės kojų, nei susukto uodegos galiuko. Bet prieš Velykas mano kaimietis tėvas kasmet Vilniuje, Žirmūnuose pačirškindavo durų skambutį. Ir, pražiodęs iš kiaulės odos pasiūtą „sakvojažą“, ant virtuvės stalo suguldydavo ką tik išrūkytas dešras, nugarinę, rūkytų šonkaulių gabalus...

Toliau nepasakosiu. Nes to dūmo, kokiu anuomet prakvipdavo mane į mokslus išlydėjusių giminių blokinis butukas, vis tiek negausite pauostyti. Jokia dešra niekada nebekvepės taip, kaip man ji kvepėjo prieš trisdešimt ir dar daugiau metų.

Į tas žarnas juk buvo sukimšta ne tik užverstos kiaulės mėsa. Į jas, plyštančias, bet užrištas šilkiniais siūlais, buvo sukimšti ir tie burokai, spalį nurauti iš šalnos apkandžiotų dirvonų. Ir tos bulvių krūvos, kurias tekdavo nukasti, šliaužiant plūgo išverstoj vagoj paskui švytuojančią arklio uodegą.

Į tas „pūslalas“ ir „skilūndžius“ buvo sukimšti visi barniai, keiksmažodžiai, rietenos, kurios kildavo dėl nepašertų kiaulių ar tuomet, kai šios, išsiveržusios iš aptvaro, išknisdavo kaimynų daržus.

Į jas tilpo visa kaimo istorija, atmiešta pervargusių moterų dejonėmis ir... besąlygiška meile gyvuliams. Paklausykit, kaip graudžiai dabar knisliauodeges aprauda tūlame Čičinų kaime, kažkur ties Jonava esančio ūkelio šeimininkai. Kaip jie burnoja ant suknisto maro, numarinusio vieną kiaulę ir privertusio papjauti kitas dvi sveikas.

Ūbavimas sklinda ir iš Trakus aptūpusių ūkelių, kur dėl vieno ūkininko, išpardavusio maru užkrėstus paršelius, praalkusių kiaulių žvygavimai netrukus nutils 10 kilometrų spinduliu.

Dzin, galvoju, ta skausmų susmaigsyta „kiaulės nugara“, nes žmonių raudos plėšo apkalkėjusią širdį. Juk kiekvienas skausmas kada nors praeina. Užtat žmogaus gyvenimas be kiaulės guolio būtų pragaištingas. Kaip ir kiaulės – be žmogaus.

Tarsi atsidėkodamos už tai, kad nuolat yra sočios, kiaulės nė nežvygtelėjusios gula po chirurgų peiliais. Išleidžia kvapą, užmigdytos narkozės. O jų kepenys jau penktadalį amžiaus valo žmonijos kraują.

Ir to dar negana. Jau kalbama apie tai, kad genetiškai modofikavus paršelių organus, bus gydomas aklumas, Parkinsono ar Hangtintono liga, o jei pasiseks, tai ir cukrinis diabetas. Kad vietoj žmogaus širdies galės plakti kiauliškos širdys, o plaučiai – kvėpuoti už žmogų.

Kas pamelavo, kad abipusė meilė nėra amžina?

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
„Lietuva tiesiogiai“: kokių klausimų vengia prezidentas G. Nausėda?