Viena iš jų vadinasi „Kaip Vakarai
pralaimėjo Putinui“ (How the West lost to Putin). Kita – „Su
Putinu arba be jo: kas laukia Rusijos per artimiausią dešimtmetį“
(With Putin or without him: what awaits Russia in the next 10 years).
Man nieko nebuvo žinoma nė apie vieną iš jų. Apie jas nieko
nenutuokė ir mano agentai – „Rogers Coleridge and White“, kurie
rūpinosi mano knygų išleidimu daugiau negu 30 užsienio kalbų.
Nesu vienintelis, pelnęs tokį netikėtą ir nepageidaujamą
komplimentą. Tas pat ištiko mano kolegą Luke'ą Hardingą (Liuką
Hardingą), buvusį dienraščio „The Guardian“ korespondentą
Maskvoje, taip pat mano draugą Doną Jenseną (Doną Jenseną),
veteraną šaltojo karo frontininką bei apžvalgininką – jų vardu
taip pat buvo išleista knygų. Dar įspūdingiau, kad kita knyga buvo
išleista Henry Kissingerio (Henrio Kisindžerio) vardu.
Sunku būtų pateisinti tai, kas atrodo kaip intelektinės
nuosavybės piratavimas. Atrodo, kad „maniškės“ dvi knygos yra
kituose leidiniuose anksčiau paskelbtų interviu ir straipsnių
rinkiniai. Galbūt klystu, bet nemanau, kad šis žingsnis taps
„Algoritm“ komercine aukso gysla.
Esu išleidęs rusų kalba savo
pirmąją knygą – „Naujasis Šaltasis karas“ (The New Cold
War), bet jos pardavimai buvo kuklūs. Pastangas surinkti ir išversti
mažiau reikšmingus mano darbus vargu ar atpirks pajamos už
parduotas knygas.
Taigi labiau tikėtina, kad tai buvo padaryta dėl propagandos
tikslų. Leidyklos tinklalapyje paskelbtame anonse sakoma: „Lucasas
perteikia tos Britanijos politinio elito dalies, kuri yra
nusistačiusi prieš Putino režimo politiką, požiūrį.“
Kremliaus propagandos mašina nori pavaizduoti Rusiją kaip tvirtovę,
apsuptą pikta linkinčių pašaliečių. Kaip būtų įmanoma geriau
tai pademonstruoti negu leidžiant knygas, parašytas istablišmento
šakalo, šokančio pagal Britanijos politinio elito dūdelę?
Vienas išmintingas mano draugas Vašingtone pateikia kitokį
paaiškinimą. Mano straipsnių atsikartojanti tema – kad Vakarų
šalys pernelyg nuvertina Putino Rusijos grėsmę. Kalbant atvirai,
mes pralaimime. Mes nesuprantame Rusijos propagandos ir rusiškų
pinigų Vakarų politikoje poveikio, taip pat nesuvokiame Rusijos
karinio potencialo stiprėjimo masto ir spartos – ypač
branduolinių ginklų srityje.
Šie žodžiai skirti žmonėms, kurie skatina per didelio
nusiraminimo nuotaikas Vakaruose – žmonėms, kurie tikina, kad
„nėra jokio karinio sprendinio“ ir kurie įsitikinę, kad mums
tereikia rasti sprendimą, dėl kurio abi pusės jaustųsi
laimėjusios ir kuris būtų parankus Rusijai.
Žvelgiant iš
Kremliaus pozicijų, šie žodžiai skamba kaip liaupsės. Putinas
pergudravo Vakarus; stipri ir vieninga Rusija laimi prieš silpnus,
susiskaldžiusius ir dekadentiškus priešininkus. Galbūt verta
išleisti porą knygų, taip įtikinamai vaizduojančių šią
padėtį.
Beje, aš taip pat argumentuoju, kad Vakarai pralaimi ne dėl to,
kad yra silpni, o dėl savo neryžtingumo. Sunku įžvelgti, kaip
Rusija, kurios besitraukianti energetikos išteklių eksportu
pagrįsta ekonomika generuoja 1,7 trln. dolerių per metus, galėtų
mesti rimtą iššūkį NATO ir ES 40 trln. dolerių bendrajam vidaus
produktui. Geriausi Kremliaus ginklai – netikėtumas, blefas ir
gudravimas, o ne tikri raumenys. Abejoju, ar kuri nors Rusijos
leidykla būtų linkusi pabrėžti šį momentą.
Įtariu (ir tikiuosi) kad šis epizodas liks tik maža išnaša
didesnėje istorijoje. Šiuo metu esu susitelkęs į savo naująją
knygą „Kiberfobija“ (Cyberphobia), kuri išeis vėliau šį
mėnesį. Nenoriu per daug iš anksto atskleisti (ji susijusi su
pasitikėjimu, tapatybe, anonimiškumu ir interneto valdymu), bet
Kremliui ji sukels neapykantą.
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius.