Naujai išrinktas Lenkijos prezidentas A.Duda, dar nepradėjęs vadovauti
valstybei, paklausė, ar Lenkijos konstitucija atitinka naujas Lenkijos
politinio gyvenimo aplinkybes. Akivaizdu, kad A.Duda nori realios, o ne
simbolinės valdžios.
Principas – prezidentas turi valdžios tiek, kiek jos pasiima, – iš
esmės yra konfliktiškas, ir atsiradus ambicingam premjerui ar parlamento
vadovui – pavojingas.
Lenkijos prezidentas nepamirš savo žodžių, ir greičiau ar lėčiau
konstitucijos persvarstymas prasidės. Lietuvoje dėl prezidento galių
diskusijos su pertraukomis vyksta nuo pat šios institucijos atkūrimo.
Už prezidento galių išplėtimą pasisakė A.Brazauskas ir V.Adamkus.
D.Grybauskaitės nuomonė kol kas neaiški. Kam tuščiai kalbėti? Ką
pasiėmei, tą ir turi. Socialdemokratai ezopine kalba jau yra reiškę
priekaištą, kad prezidentė Briuselyje dalyvauja ten, kur derėtų
premjerui.
O kas trukdo „pasiimti“? Kitas Lietuvos prezidentas po ketverių metų
taip pat nenorės būti menkesnis. Lietuva niekada nesirinks Estijos ar
Latvijos kelio rinkti prezidentą parlamente.
Todėl naujas Lietuvos prezidentas savo sustiprintas galias norės matyti
Konstitucijoje. Diskusija neišvengiama. Be to, D.Grybauskaitė kur kas
aktyviau nei buvę prezidentai dalyvauja vidaus politikoje.
Nors kebliais momentais visada gali pasakyti: tai – Vyriausybės, ne
mano problema. Po ketverių metų kitokie bus ir rinkėjai.
Nepriklausomybės atkūrimo kartai Lietuvos prezidentas, bent jau
pasąmonėje, yra ir moralinis autoritetas.
Ateinančiai pragmatiškai visuomenei tai tik renkamas asmuo, kuris
realiai ką nors gali ar ne. Jeigu ne – tiek ir reikalingas. Du
galimi keliai: palaukti, kuo baigsis diskusija Lenkijoje, ir antras –
aplenkti Lenkiją.
Seimo narių skaičiaus mažinimas tik iš pirmo žvilgsnio atrodo lengvesnis
klausimas nei prezidento galios. Iki šiol siūlymas apkarpyti Seimą
priskiriamas populistams, siekiantiems atkreipti į save dėmesį. Tačiau
apie artėjantį metą pradėti galvoti šia tema ne kartą yra užsiminęs
populizmo vengiantis socialdemokratas Č.Juršėnas.
Seimas vis mažiau reikšmingas. Balsavimai už strateginius įstatymus
jau retesni, senka ir naujų įstatymų srautai.
Kitos Seimo sesijos planuose naujos iniciatyvos sumenkusios net kelis
kartus. Iniciatyvą slopina kelis kartus pailgėjęs idėjų įgyvendinimo
kelias.
Kaip prisipažino vienas Seimo narys ministras: potvarkiu lengvai gali
įvykdyti tai, dėl ko Seime vargta kelerius metus. Nesiseka ir su Seimo
autoritetu.
Įtarimas, kad ne vienas ir ne du apsukrūs piliečiai veržiasi į Seimą
pagerinti savo verslo sąlygų, vis dar gyvas.
Per kelias Seimo kadencijas gerokai sumažėjo įstatymų subtilybes
išmanančių teisininkų ir padaugėjo labiau pasireklamuoti nei dirbti
linkusių politikų, užpildančių pramogines televizijos laidas.
Seimas netgi virto nuo įvairių asmeninių ydų save gelbėjančių politikų
perauklėjimo įstaiga.
Spartėjanti deprofesionalizacija yra viena didžiausių Seimo problemų.
Mažesnis Seimo narių skaičius kokybės problemos neišspręstų, bet
atkreiptų rinkėjų dėmesį, už kokios kvalifikacijos ir patirties žmogų
ruošiamasi balsuoti.
Veistis korupcijai Seime padeda ir galimybė nesirodyti rinkėjams į akis,
tūnoti, prieš tai „pabašliavus“ partiją, praeinamoje vietoje sąraše.
Mišri rinkimų sistema tokią tikimybę padidina. Dėl šios sistemos
didžiojoje politikoje atsirado visos avantiūristinės partijos su
„darbiečiais“ ir „tvarkiečiais“ priešakyje.
Tai ypač pavojinga paaštrėjus nacionalinio saugumo klausimams, nes
politikai avantiūristai yra neprognozuojami. Mišrią rinkimų sistemą
skubiai reikia keisti mažoritarine – ją pasitelkus galima atsisakyti
sąrašinių politikų ir galutinai suformuoti dvipartinę politinę sistemą.
Dar dvi kadencijos daugiapartinės koalicinės muilo operos, ir Lietuvos
politinė struktūra virs chaosu. Vis dažniau neaišku, ar politikų
siūlymai kuriuo nors aktualiu klausimu yra partijos pozicija, ar tik
politiko „nemigos“ rezultatas.
Kiek jau kartų klausėmės energingo premjero A.Butkevičiaus įtikinėjimo
apie bendrą koalicijos nuomonę.
Rinktis arčiau rinkėjų esančią rinkimų sistemą atitinka ir ES
institucijų siunčiamus signalus, kad politikai septynmyliais žingsniais
tolsta nuo atstovaujamųjų. Kadangi rinkimų įstatymo pakeitimai yra
paprastesni nei konstitucinės permainos, nuo jo ir reikėtų pradėti.
Žinoma, senas kaip pasaulis klausimas – o kas tokias permainas gali
pasiūlyti ir juo labiau įgyvendinti?
Gerovės valstybės lygį asmeniškai pasiekę politikai ne tik daryti, bet
ir galvoti apie tai tingi. Inercija tokia didelė, kad net visiems
naudinga elektroninio balsavimo idėja gromuliuojama ir atrajojama metų
metus.
Viltis – jei kituose Seimo rinkimuose atsirastų didesnis skaičius
laisvų vienmandatininkų (nebūtinai 71) ir išrinktieji įsteigtų
konstitucinių permainų iniciatyvinę grupę. Sukrustų ir valdantieji, ir
nieko neveikianti opozicija.