Lietuvos sveikatos mokslų universitete dirbantis mokslininkas niekada per daug nesidomėjo politika. T.Surkiui tiesiog buvo įdomu į dangų kelti vėliavas – juk niekas pasaulyje to dar nedarė. Galiausiai jis pats nustebo pastebėjęs, kaip aktyviai palaiko už Ukrainos laisvę kovojančius draugus.
Rugpjūčio 24–ąją – Ukrainos Nepriklausomybės dieną – T.Surkys dar sykį paskraidins Ukrainos vėliavą. Visi norintieji kartu palaikyti Ukrainą laukiami Kauno Nemuno saloje – nuo dešimtos valandos ryto iki vidurdienio. Pokalbis su T.Surkiu – apie jo nuotykius bundančioje Ukrainoje.
– Kaip nutiko, kad pradėjote skraidinti vėliavas? Norėjote išreikšti savo politinę poziciją?
– Matyt, esu politiškas žmogus, nors niekada taip apie save negalvojau. Skraidinti vėliavas pradėjau 2008-aisiais – tada, kai Gruzijoje prasidėjo karas. Kartu su kitais lietuviais norėjome palaikyti draugus gruzinus. Nupiešėme Gruzijos vėliavą.
Aš ją pakėliau su aitvarais Kaune. Pats nustebau, kaip lengvai kyla. Labai gera idėja tokias vėliavas skraidinti. Ir niekas pasaulyje dar to nedaro.
Vaizdas – įspūdingas. Vėliava atrodo kaip stebuklingas skraidantis kilimas. Aitvaras mažiukas, jo nematyti. Virvės irgi nematyti. Stebuklas – pati vėliava plevėsuoja sau danguje.
– O paskui prasidėjo karas Ukrainoje, ir norėjote palaikyti draugus ukrainiečius?
– Ne, Ukrainos ir Lietuvos vėliavas pakėliau dar 2011-aisiais. Viskas prasidėjo nuo dailininkų plenero Ukrainoje. Dailininkai piešė didžiules vėliavas, o aš skraidinau. Ten buvo Lietuvos ambasadorius, jis ir pasiūlė iškelti Ukrainos ir Lietuvos vėliavas. Jos buvo didžiulės – po keturis šimtus kvadratinių metrų.
Labai daug nuotykių buvo. Tada Ukraina buvo kaip pelkė. Buvo labai sunku gauti leidimą. Galų gale mums leido paskraidinti mažame paplūdimyje Kijeve, kur net ištiesta vėliava netelpa.
Kaip jas abi pakelti? Galiausiai susiradome šalia esantį dar užšalusį ežeriuką – jis buvo jau atitirpstąs. Paskraidinome. Ačiū Dievui, leidimą gavome ne vienai dienai, o savaitei.
– O kaip į dangų pakilo dar Ukrainos ir Europos Sąjungos vėliavos?
– Tai jau buvo kitoje vietoje. Dimitrovo miestelio Donecko srityje savivaldybė buvo nusiteikusi, kad nori į Europą. Nors ten gyvena daug rusakalbių, jie sakė: „Mes irgi ukrainiečiai, tik gal truputį kitokie.“
Man atrodė, kad jie nori pasirodyti. Iš pradžių prašė iškelti Ukrainos vėliavą (ar čia aš taip supratau?) – didžiulę, šešių šimtų kvadratinių metrų. Paskui sako: iškelkite dar ir Europos Sąjungos.
Po metų paaiškėjo, kad tai buvo rimtas dalykas.
– Per tuos metus daug kartų keliavote į Ukrainą. Ką ten veikėte?
– Su draugais lietuviais ir ukrainiečiais kūrėme filmą pagal lietuvių liaudies pasaką „Eglė Žalčių Karalienė“. Labai įdomi istorija. Tame pačiame dailininkų plenere, kuriame skraidinau vėliavas, sutikome tokį beprotišką menininką Fiodorą Aleksandrovičių. Toks apšepęs scenografas, bet labai nuoširdus. Ir jo įžvalgos apie politinius, socialinius dalykus labai taiklios – kaip marsietis viską tarsi iš šono mato.
Jis ir sako: „Kuriam filmą.“ Skaitė vaikystėje „Eglę Žalčių Karalienę“ ir jam labai patiko. Ten lankėmės su dainininke Skaidra Jančaite. Mums ir pasiūlė tapti pagrindiniais aktoriais. Aš vaidinau Žaltį, o S. Jančaitė – Eglę.
Filmavome Ukrainoje, Lietuvoje, Latvijoje. Filmas turėjo būti trumpametražis, bet Fiodoras „susiveikė“ Ukrainoje pinigų. Taip filmo biudžetas išaugo, kad jau buvo galima daryti viso metražo filmą.
– Kas skyrė pinigų? Ukrainiečiai?
– Taip. Finansavo oligarchai – vietiniai kunigaikščiai. Ten meną finansuoja ne valstybė, o oligarchai. Tačiau po metų prasidėjo karas, ir oligarchams kiti dalykai ėmė rūpėti. Dabar jau porą metų nėra už ką pabaigti filmo.
Bandėme Lietuvoje prašyti paramos, bet Lietuvoje nėra oligarchų, kurie norėtų finansuoti meno kūrinius. Ukrainoje tokiems kaip Fiodoras lengviau gauti pinigų. Jam nereikėdavo net pasakoti apie filmą, sakydavo: „Gerai, imk.“ O Lietuvoje visi praktiški, prašo parodyti, kas bus padaryta, o paskui taria: „Na, nežinau...“
Dar įdomi istorija, kaip pats Fiodoras tapo žvaigžde. Jį pastebėjo į Kijevą atvykęs amerikietis ir nusprendė statyti dokumentinį filmą apie Černobylio antenas. Sovietiniais laikais šalia Černobylio atominės buvo pastatytos didžiulės antenos – jos buvo skirtos raketoms atominiu užtaisu sekti.
Tokios gigantiškos antenos gerokai didesnės už Europos dangoraižius (150 metrų aukščio). Tačiau jos neveikė. Reaguodavo į praskrendančius paukščius, keliskart per dieną keldavo aliarmą, kad atskrenda raketa iš Amerikos.
Fiodoras kėlė beprotišką sąmokslo teoriją, kad Černobylio atominė buvo išvesta iš rikiuotės dėl to, kad nesusektų, jog antenos neveikia. Tačiau taip nutiko, kad jie filmavo kvailas scenas Černobylyje. O tada prasidėjo Maidanas.
– Kaip Černobylio antenos susijusios su Maidanu?
– Niekaip. Tiesiog Fiodoras buvo aktyvus menininkas, dalyvavo Maidane. Taip ir tapo pagrindiniu filmo herojumi. Nufilmuota, kaip jis aiškina kitos pusės protestuotojams: „Taigi ryt poryt jau nebus jūsų valdžios, ko čia stovit? Ar stumiat mus į trečiąjį pasaulinį karą?“
Tada tai skambėjo labai keistai. Kuo čia dėtas karas?
– Dabar jau nebeskamba.
– Taip. Tai, ką jis pasakė, vėliau pasirodė labai taiklu, nes konfliktas išaugo labai stipriai. Dabar norime tą filmą parvežti į Lietuvą ir parodyti kokiame nors festivalyje.
– Pats tuo metu jautėtės susijęs su Ukraina?
– Taip, juk kurdami filmą daug kartų važiavome į Ukrainą, ryšių ten atradau. Labai sirgau už Maidaną. Įsijautęs buvau. Tai atrodė kaip šalies nušvitimas. Kažkokie „berkutiečiai“ sukėlė tikrą nušvitimą. Šalis atsipeikėjo: „O, mes esam.“ Prabudo. Paskui antra pusė pradėjo revanšą.
Anksčiau ir aš, ir mano draugai jautė, kad Ukraina – kažkokia pelkė. Jei kažką šūktelėsi, nebus jokio aido – viskas bul bul bul žemyn. Kažkur dingsta. Jokio judesio negali padaryti, viskas stabdoma. Sąstingio šalis. Labai įdomu, kad iš tokio sustingimo kažkas pradėjo rutuliotis. Gyvybė atsirado.
– Ar Maidano įvykių metu kėlei Ukrainos vėliavą ir Lietuvoje?
– Taip. Turėjau su savimi didžiulę keturių šimtų kvadratinių metrų Ukrainos vėliavą, ją skraidinau. Kartais skraidindavau mažesnę. Niekur nesiviešinau, mąsčiau, kad tai ir taip pakankamai matoma. Pakeli į dangų – tai jau savaime viešinimas.
Maidane veikiančios jėgos atrodė tokios grynos, tyros. Buvo neįmanoma jų nepalaikyti. Dabar jau viskas persimaišę, prisišliejo visokių dalykų. Jau reikia ne besąlygiškai pritarti, o laviruoti. Taip visada būna – po tyrumo bangos atplaukia kitos bangos. Ir Lietuvos nepriklausomybės atgavimo laikais taip buvo.
Net viename žmoguje galima pastebėti, kaip tie patys procesai vyksta. Pačiame geriausiame žmoguje visko vyksta. Iš pradžių būna visiškas nuoširdumas, paskui šis tas susijaukia. Galiausiai atsiranda balansas. Tikiuosi, kad ir Ukrainoje atsiras balansas, ji vystysis iš lėto.
– Kokias vėliavas dabar norite paskraidinti?
– Su menininku Mariumi Abramavičiumi neseniai buvome Gruzijoje ir skraidinome Gruzijos vėliavą. Su juo esame parašę projektą, kad norime paskraidinti Lietuvos trispalvę visame pasaulyje. Važiuoti į visas šalis. Visur paskraidinti. Aš juokauju, kad galutinis tikslas – paskraidinti Rusijos ir Lietuvos vėliavą Raudonojoje aikštėje. Gal dar kartu ir Ukrainos.
Teko būti Raudonojoje aikštėje, pasižiūrėjau, kad ten tikrai gera vieta skraidinti aitvarams.
– Nebijotumėtw būti apkaltintas Lietuvos išdavyste?
– Nekalbu apie tai, kad susitarsiu su dabartine Kremliaus valdžia ir skraidinsiu. Bet tikiu, kad kai neliks susipriešinimo, kai atsiskleis „ruskaja duša“, bet be imperialistinių atspalvių. Tai bus netolimoje ateityje. Tada ir vėliavas paskraidinsiu.
– Esate biologas, mokslo darbuotojas. Kaip susidomėjote aitvarų skraidinimu?
– Tai mano pomėgis nuo mokyklos laikų. Vaikystėje perskaičiau daug knygučių apie sklandytuvus, lėktuvus ir aitvarus. Patraukė, buvo įdomu. Paskui pats pradėjau konstruoti aitvarus – vieną, antrą, trečią. Paskui mane pakvietė kitus pamokyti. Tada ir pradėjau rūpintis, kaip juos kuo labiau ištobulinti.
Dar viena mano svajonė – žmogus, su parašiutu šokantis iš aitvaro. Mąstau, kaip tai būtų įmanoma įgyvendinti praktiškai.
