„Negirkite per daug Lukiškių, nes manęs nesupras kiti kaliniai ir manys, kad pataikauju kalėjimo vyresnybei. Tačiau jeigu nuteistieji būtų išbandę Baltarusijos kalinimo įstaigas, jie labai džiaugtųsi kalėdami Lietuvoje“, – tvirtino 47 metų E.Jocas.
Šis vyriškis buvo apkaltintas pagalba narkotikų gabentojams ir nuteistas aštuoneriems metams nelaisvės.
Pirmuosius bausmės metus lietuvis praleido Baltarusijos kalėjimuose, bet darė viską, kad tik iš ten ištrūktų.
Lietuvio kalinimo laikas sutapo su Baltarusijos prezidento Aliaksandro Lukašenkos įsaku narkotikų platintojams įrengti patį griežčiausią kalėjimą „Vilko nasrai“.
„Nieko baisesnio net įsivaizduoti negalėjau. Kartu su manimi kalėję žmonės maldaute maldavo, kad grįžęs į Lietuvą viešai papasakočiau, kaip terorizuojami nuteisti asmenys.
Jie tikisi pagalbos, kai informacija apie nežmonišką elgesį ir sąlygas kalėjimuose pasklis už Baltarusijos ribų“, – kalbėjo E.Jocas.
Ginė ir verslas, ir meilė
Kuršėnų gyventojas bandė daryti verslą Navapolacko mieste Baltarusijoje. Jis ketino prekiauti naftos produktais, domėjosi medienos eksporto galimybėmis.
Miesto restorane lietuvis susipažino su 32 metų Olga ir nuolat važinėdavo į kaimyninę valstybę ne tik verslo reikalais, bet ir genamas įsižiebusios meilės.
Vyras Lietuvoje turi suaugusį sūnų ir paauglę dukterį, nors nė sykio nebuvo vedęs.
Įkliuvo dėl užkastų narkotikų
Dažnų kelionių metu E.Jocas susipažino su kitais lietuviais, kurie Baltarusijoje vertėsi ne vien legalia veikla.
Naujieji pažįstami ne sykį teiravęsi, ar jis negalėtų parūpinti narkotikų. Bet įsivelti į nelegalią veiklą E.Jocas visai neketino.
„Du baltarusiai suko biznį su kitu lietuviu, kurį ir aš pažįstu.
Jie prašė manęs per sieną pervežti iš Lietuvos narkotikų. Bet aš kategoriškai atsisakiau.
Tas pažįstamas jiems kvaišalų atvežė, bet baltarusiai neturėjo pakankamai pinigų ir narkotikų negavo“, – pasakojo E.Jocas.
450 gramų kokaino miltelių buvo saugiai įpakuoti, kad nesudrėktų, ir užkasti miške.
„Jis parodė man tą vietą miške netoli Navapolacko, o pats išvažiavo namo į Lietuvą. Po mėnesio baltarusiai ėmė skambinėti, kad pinigus jau turi. Tada lietuvis pradėjo manęs prašyti, kad iškasčiau paslėptą prekę ir paimčiau pinigus“, – tvirtino Erikas.
„Nejaugi nesupratote, kas už tai gresia?“ – pasiteiravau.
„Suprasti supratau, bet sugundė lengvi pinigai. Samprotavau paprastai: tai – ne mano prekė, ne aš tuos narkotikus atgabenau. Man pažadėjo atlygį ir susigundžiau“, – sakė kuršėniškis.
Pirkėjai galėjo būti netikri
Baltarusiai, ketinę pirkti kokaino miltelių, atvyko į Polocką ir atvežė E.Jocui 18 tūkstančių eurų.
„Neėmiau pinigų į rankas. Paketėlį liepiau padėti ant sėdynės ir pasiimti miltelius.
Bet automobilyje mus suėmė. Buvo akivaizdu, kad apie sandėrį tyrėjai žinojo iš anksto ir buvo pasirengę.
Nesu įsitikinęs, ar miltelių užsakovai buvo užverbuoti, ar patys norėjo užsidirbti, tačiau jie nepasirodė jokiame teisme.
Vienintelis kaltas likau aš. Jeigu kvaišalus būčiau vežęs per sieną, mane būtų nuteisę kalėti 11 metų“, – sakė lietuvis.
E.Jocas nesiteisina ir mano, kad bausmę gavo pagal nuopelnus, tačiau vis dėlto nesitikėjo atsidurti tokiose pragariškose sąlygose.
Netrukus publikuosime ir antrąją šio straipsnio dalį.