Žinia, šis užsitęsęs teismo procesas prikaustė visuomenės dėmesį, įsirėžė į atmintį, leido susipažinti su bylos peripetijomis daugumai iš mūsų, tačiau šįkart siūlau įvertinti jau moralinį šio teisminio įvykio kontekstą, kai juridinės normos ir žmogaus garbingo elgesio principai praranda bendra vardiklį, pribloškia išryškėjusiais disonansais, o tokia priešprieša savo ruožtu griauna prasmės lūkesčius.
Kaip mėgsta paporinti Kauno švietimiečiai, B.Burgis savo teritorijoje visą laiką buvo nelyg koks vienvaldis karaliukas, nepaklūstantis jokiems bandymams daryti įtaką iš šalies, visados turintis savo atskirą nuomonę.
Būna visaip, tačiau toks suvereno statusas kartais gali pasitarnauti ir geram reikalui, ypač bandant apsiginti nuo biurokratų bukaprotiškumo, taip dažnai prasikišančio nesibaigiančiose Lietuvos švietimo sistemos reformose.
Kaip atrodo, valdininkai stengėsi apeiti šį asmenį, nepuoselėdami iliuzijų, kad jam būtų galima įpiršti kabinetuose sugalvotas kvailystes. Žinoma, tokį neprilygstamą, išimtinį statusą B.Burgiui galėjo užtikrinti tik milžiniškas autoritetas, įgytas dėl ilgamečio darbo rezultatyvumo ir garbingo elgesio.
Kita vertus, visi mes esame tik paprasti žmogeliukai, – labai svarbu to neužmiršti. Kai žmogus užsimiršta, pasikelia į puikybę, jo elgesys neretai tampa labai neadekvatus.
Dabar skaitant tų nelemtų įrašų, padarytų moksleivės ir jos tėvų slaptai, tekstus, pirmas įspūdis labai panašus – B.Burgio leksika čia atkreipia dėmesį savo šiurkščiu neadekvatumu ir neskoningu sustabarėjimu. Kita vertus, labai reikėjo pasistengti, kad čia būtų galima pamatyti kažkokio kriminalo požymius ar įžvelgti nusikaltimo sudėtį, užtraukiančią dešimtatūkstantines kontribucijas ir laisvės atėmimo bausmę. Tačiau, kaip matome, viskas įmanoma, jeigu labai norisi.
Vis tik net ne tai svarbiausia čia, ar ne, ne tai labiausiai graužia širdį. Kad ir kaip vertintumėme teismo sprendimą, neaptartas lieka faktas, jog šiaip ar taip tuo metu gimnazijos direktorius B.Burgis visomis savo jau pasenėjusio žmogaus išgalėmis gynė garbingo elgesio principus, bandė įtikinti moksleivę, kad reikia laikytis pasirašytos sutarties, įpareigojančios pažeidusį vidaus elgesio taisykles asmenį pačiam pasitraukti iš mokyklos. Kaip atrodo, didele dalimi senojo pedagogo perdėtos reakcijos ir sutirštintos leksikos duotybę lėmė įsisąmoninimas to, kad jis kaunasi ne dėl kažkokio paragrafo raidės, o bando išgelbėti jauno žmogaus sielą, pažadinti jo garbės supratimą.
Kaip matome, direktorius pralaimėjo, tačiau pralaimėtume mes visi nuleisdami negirdomis ir užmerkdami akis prieš faktą, kad aptariamu atveju negarbę dėl nesugebėjimo laikytis žodžio kvadratu pakėlė negarbė slaptai įrašinėti kraupiai nusivylusio, desperacijos apsėsto nelaimėlio kalbas kalbeles, staigus jo užsiundymas, nepraleista proga pasipinigauti.
Ypač liūdina tai, kad operatyvinės veiklos įgūdžius, sukauptus profesinėje veikloje (apie moksleivės tėvų profesiją sužinome iš atsargių užuominų spaudoje) tie žmonės panaudojo toli už savo tarnybinės veiklos ribų, agresyviai įtvirtindami savo nesubalansuotus privačius interesus, taip pat ir savo atžalą pamokydami civiliniame gyvenime didžiausia bjaurastimi vadinamų triukų.
Iš tiesų, kai apžvelgi visą įvykio panoramą su visomis peripetijomis, pasijunti tarsi būtum prisilietęs prie kažko ypatingai glitaus, todėl norisi ilgai plauti rankas po bėgančia iš krano vandens čiurkšle.
Indijos kastų sistemoje begarbiai žmonės buvo vadinami neliečiamaisiais, čandala (verčiant iš sanskrito – šunėdis, neliečiamasis), buvo reikalaujama, kad čandala vaikščiotu su varpeliu, o jų moterys iki pusės nuogos dėl tos priežasties, jog iš tolo matytųsi negarbingųjų statusas. Bepigu buvo jiems, senovės žmonėms, dabar, kaip matome, nešvankumas neperspėja apie save iš anksto jokiu varpelio skambtelėjimu.
Sakote, kad tyras žmogus nesibaimina jokių įrašinėjimų, nedreba dėl nelegalaus sekimo, nuo doruolio kaip vanduo nuo žąsies nubėga visos slaptos insinuacijos, nežiūrint jų tikrųjų intencijų? Būdamas labai jaunas pats taip galvojau, tačiau dabar patirtis byloja, kad toks požiūris paprastai būna padiktuotas paikos lengvatikystės arba pienuotų lūpų nesubrendėlio iliuzijų.
Prieš daugiau nei 20 metų viename Kauno universitete vieno semestro metu buvau beveik tiesiogine to žodžio reikšme atakuojamas paimti kyšį, kai reikėjo net kelis kartus stipriai pasipustyti padus, bandant pabėgti nuo tokių geradarių užmojų įkišti kažką į kišenę. Įdomu, kad niekas taip nebandė provokuoti iki to, niekas ir po to.
Kitais mokslo metais girdėjau vieno studento kažką panašaus į užuominą iškoštus žodžius, kad minėto semestro metu ant manęs griežė dantį kažkoks įtakingas miesto teisėsaugininkas dėl to, kad neva jo atžalai parašiau ne tokį pažymį, kokį tikėjosi gauti. Labai galimas daiktas, jauną filosofijos dėstytoją tąsyk išties kažkoks pašlemėkas su antpečiais bandė sutvarkyti savais metodais. Kaip skelbia miesto legendos, tai buvo metas, kai policininkais dažnai bičiuliavosi su banditais.
Net prabėgus tiek laiko, prisimenu tą šleikštoką tvaiką, kuris pasijunta prasilenkiant su čandala. Satisfakcijos poreikį užganėdinčiau tik tada, jeigu likimas leistų pasigauti anąjį, įveriant jam varpelį į nosį ir paleidžiant be kelnių lakstyti po miestą.
