„Negirkite per daug Lukiškių, nes manęs nesupras kiti kaliniai ir manys, kad pataikauju kalėjimo vyresnybei. Tačiau jeigu nuteistieji būtų išbandę Baltarusijos kalinimo įstaigas, jie labai džiaugtųsi kalėdami Lietuvoje“, – tvirtino 47 metų E.Jocas. Vakar skelbėme pirmąją šios istorijos dalį. Šiandien – jos tęsinys.
Tyčiojosi nuo ryto iki vakaro
Vos pakliuvęs į tardymo izoliatorių E.Jocas ėmė rašyti dienoraštį – stengėsi užfiksuoti visas detales, kaip su juo buvo elgiamasi.
„2014 m. balandžio 4-oji. Pirmomis dienomis buvau žiauriai sumuštas, nors visiškai nesipriešinau. Sulaikė dieną, sulaikant dalyvavo apie 15 žmonių.
Nuo pirmos minutės buvau mušamas – daužė kur papuolė.
Naktį atvežė į Polocko tardymo izoliatorių. Apklausa vyko apie porą valandų: visą laiką mušė ir grasino. Pridaužę davė palaikį išgulėtą čiužinį, labai ploną, skylėtą apklotą ir įgrūdo į kamerą. Dėl šalčio miegoti buvo neįmanoma – per langą į vidų vėjas nešė snaiges.
Kriauklės praustis nėra, tik tualeto skylė, o virš jos pakabintas plastikinis vamzdis. Ten pat plauname ir indus nuleisdami vandenį į tualeto skylę.
Nenupasakojamo skonio buza, virta iš makaronų, maitina du kartus per dieną. Nuo jos iš karto paleidžia vidurius. Penkis kartus duoda po stiklinę karšto vandens. Daugiau visai nieko“, – liudija lietuvio užrašai.
Elgesys – kaip sadistų
E.Jocui susidarė įspūdis, kad Baltarusijos kalėjimuose dirba daug į sadizmą linkusių žmonių, kurių žiauraus elgesio su kaliniais administracija nestabdo.
„Režimo viršininkas Kibikas šiandien po pietų atėjo į kamerą ir daužė puodelius, iš kurių mes geriame arbatą.
Mūsų daiktus mėtė į koridorių ir trypė kojomis. Išardė dezodorantą, nusuko jo galvutę ir sulaužė. Antrą mano dezodorantą taip sunaikina: vieną pasiėmė iš spintelės ir išsinešė, o kitą sutrypė.
Daiktų mes beveik neturime: didelio rankšluosčio turėti negalima – pamatę suplėšo per pusę. Rašiklio irgi negalima – pamatę atima arba čia pat sulaužo“, – rašė dienoraštyje lietuvis.
Sąsiuvinį jis slėpė po čiužiniu arba drabužiuose.
Per septynis mėnesius, praleistus svetimos šalies kalėjimuose, kuršėniškis kalėjo su devyniais žmogžudžiais. Kartu buvo įkurdinti ir narkotikų prekeiviai.
Liepė pasakoti, ko nežinojo
Dieną tardytojai lietuvį palikdavo ramybėje, o pavakare, kai administracijos jau nebūdavo, iškviesdavo į apklausą.
„Netrukus tardytojai suprato, kad aš nieko apie narkotikų prekybą neišmanau ir esu pakliuvęs visai atsitiktinai.
Bet jiems, matyt, buvo nurodyta atskleisti narkotikų prekeivių tinklą, todėl stengėsi, kaip sugebėjo.
Daužė mane lyg kokią kriaušę ir reikalavo pasakoti detales, kurių aš nežinojau.
Vėliau man paaiškino, kad kaliniams iš Lietuvos ir kitų Baltijos šalių skiriamas išskirtinis dėmesys“, – sakė E.Jocas.
Kuršėniškį pareigūnai be jokio gailesčio mušė dvi savaites iš eilės, o paskui nustojo, nes iš tardymo izoliatoriaus į nuolatinę kalinimo vietą žaizdoti ar sergantys kaliniai nepriimami. Per dvi savaites lietuvis apsigydė mėlynes ir buvo išgabentas į Vitebsko kalėjimą.
Bijojo nedezinfekuotų įrankių
Vitebske kalinys buvo įgrūstas į labai drėgną patalpą. Visi kaliniai rūkė prastas cigaretes, o patalpa nebuvo vėdinama. Rytais nuteistieji būdavo išrikiuojami nugara į prižiūrėtoją.
„Jei sujudi, trenkia, kur papuolė, gumine lazda. Užmušt neužmuš, bet nuolat turi kontroliuoti, kad nesuvirpėtų koks raumuo“, – aiškino nuteistasis.
Kad pakankintų kalinius, prižiūrėtojai sugalvodavo visokių egzekucijų.
Pavyzdžiui, imdavo šaukti, kad kalėjime gaisras. Reikėdavo žaibiškai susirinkti visus daiktus.
„Jie tyčia užpildavo visą kamerą vandeniu, o paskui ten nebūdavo įmanoma miegoti ir pasidėti patalynės, drabužių.
Pasityčiojimo formų sugalvodavo vis naujų. Arbatą reikėdavo maišyti dantų šepetuko kotu, nes neduodavo įrankių. O duoną pjaudavome liniuote, jei kas nors iš kalinių gaudavo maisto iš namų“, – pasakojo E.Jocas. Bet labiausiai vyrą gąsdino nagams karpyti skirtos žirklės, kuriomis naudodavosi 200 kalinių.
„Kai kurie sirgo grybeliu, sifiliu ir AIDS. Bet prižiūrėtojams visai nerūpėjo, kad ir kiti užsikrės.
Kai ateidavo mano eilė karpytis nagus, merkdavau prietaisą į chlorkalkių skiedinį, o paskui dar bandydavau apdeginti liepsna, kad dezinfekuočiau“, – sakė kuršėniškis.
Sykį užsikimšo tualetas. Nors išmatos veržėsi per kraštus, prižiūrėtojai tyčia laikė kalinius kamerose ir iš jų juokėsi.
Atsigavo tik trumpam
Netikėtai lietuvis buvo perkeltas į karantino zoną, kuri atrodė palyginti normaliai. Joje stovėjo nesulaužyti baldai, per langus nepūtė vėjas.
Kaliniai šią vietą juokais vadino Rubliovka – prabangių apartamentų teritorija.
„Buvo net kriauklės praustis. Bet gerovė baigėsi po kelių dienų, nes įsigaliojo A.Lukašenkos įsakymas, kad visi nuteistieji už narkotikų platinimą turi būti kalinami pačiomis blogiausiomis sąlygomis“, – sakė lietuvis.
Prižiūrėtojai kaliniams citavo A.Lukašenkos žodžius: „Teistiems už narkotikus reikia sudaryti tokias sąlygas, kad jie patys prašytųsi mirties.“
Baltarusijos prezidentas išleido įsakymą, kuriame nurodoma, kad turi būti sukurta speciali kalinimo zona „Vilko nasrai“, kur sąlygos būtų nepakenčiamos.
Tokia zona iš tikrųjų yra įrengta, tačiau joje pritrūko vietos, todėl buvo liepta paprastuose kalėjimuose atitverti erdvę nubaustiems už narkotikų platinimą.
Ten buvo ypač baisios sąlygos – labai prastas maistas, neduodavo karšto vandens, apleistos kameros. Lauke būdavo šilčiau nei patalpose.
Kreipėsi pagalbos į Lietuvą
Bandydamas iš ten ištrūkti E.Jocas rašė laiškus Lietuvos generalinei prokuratūrai, Teisingumo ministerijai ir Lietuvos konsului Baltarusijoje.
Nuteistasis vaizdžiai aprašė, kad miega šalia tualeto durų, kurias dieną naktį varsto daugybė kalinių. Skundėsi, kad negali pailsėti, yra nusilpęs nuo buzos, kurios gauna pasrėbti. Bet tas laiškas pateko į rankas kalėjimo viršininkui ir jis pasibaisėjo kalinio drąsa.
„Man plaukai pasišiaušė perskaičius, ką jūs rašote“, – piktinosi pareigūnas.
Pasekę lietuvio pavyzdžiu, laiškus ėmė rašyti ir kaliniai iš Rusijos. Visi skundėsi baisiomis sąlygomis. E.Jocui pavyko priprašyti, kad jo laišką Lietuvos konsului išneštų vieno kalinio motina, atėjusi aplankyti sūnaus.
Po kelių mėnesių kuršėniškis buvo perkeltas į Lukiškes.