Netgi kai šiuos žmones, kurie
visi buvo politiniai kaliniai Baltarusijoje, šeštadienį buvo
nuspręsta paleisti, BBC radijo naujienų suvestinėje ši žinia
nepasirodė – svarbesnis buvo pranešimas apie jauniklių
besilaukiančią pandą Vašingtono zoologijos sode.
Niekas neturėtų manyti, kad Baltarusijos autoritarinis lyderis
Aleksandras Lukašenka (kaip pateikiamas jo vardas pagal rusišką
transkripciją) staiga atsivertė į demokratiją. Tiesa, kad tų
šešių politinių kalinių paleidimas yra seniai keliama sąlyga
pagerinti santykiams su Europos Sąjunga.
Ponas Statkevičius, buvęs
kandidatas į prezidentus, kai kada yra vadinamas baltarusių Mandela
dėl savo orumo ir stiprybės, parodytos per ketverius metus trukusį
kalinimą. Tačiau šis sugretinimas yra klaidinantis. Ponas
Lukašenka neketina derėtis dėl valdžios perdavimo, kaip padarė
Pietų Afrikos Respublikos apartheido režimas. Šis paleidimas tėra
kosmetinis, o ne struktūrinis žingsnis.
Vis dėlto jis yra svarbus. Ponas Lukašenka galbūt pajuto
pokyčius jėgų pusiausvyroje. Rusija yra įklimpusi Ukrainoje ir yra
prislėgta sankcijų spaudimo. Šis momentas gali būti tinkamas
pažvanginti šalies grandines arba jas nutraukti.
Kaip pažymėjo amerikietis analitikas Paulas Goble'as, pagrindas, kuriuo remiantis Rusija vykdė savo politiką
Baltarusijos atžvilgiu, dabar pasirodė esantis klaidingas. Rusija
buvo įsitikinusi (kaip ir Ukrainos atveju), kad Baltarusija nėra
tikra valstybė ir kad baltarusiai nėra atskira tauta. Ji manė, kad
Baltarusijos opozicija yra nereikšminga ir kad subsidijų
(daugiausiai pigių dujų) pakaks, siekiant išlaikyti Baltarusijos
režimą nuolankų.
Tačiau Baltarusija (tiek jos režimas, tiek pati šalis) nėra
tokia romi kaip įsivaizduoja Kremlius. Jos nacionalinė tapatybė yra
reali ir atspari, stiprinama nepasitenkinimo Rusijos užsienio ir
vidaus politikos kryptimi. Ponas Lukašenka (arba Aliaksandras
Lukašenka, kaip jis gali pateikti savo vardą pagal baltarusių
kalbos transkripcijos taisykles) atrodo neramus.
Kremlius lošia
prastomis kortomis. Aktyvios Lenkijos pastangos atgaivinti
„Tarpjūrio“ (Intermarium) idėją, pagal kurią turėtų būti
sukurta nuo Baltijos iki Juodosios jūros besidriekianti valstybių
juosta, turinti tapti atsvara Rusijai ir Vokietijai, suteikia
Baltarusijai geopolitinę alternatyvą.
Jeigu ponas Lukašenka pasirinks šį žaidimą, jis supras, kad
statymai jame dideli. Iš pažiūros provakarietiški jo ankstesni
atsivėrimai pasirodė tesantys triukai, kuriais siekta išpešti
geresnes sąlygas iš Maskvos. Dabar Vakarai bus atsargūs, o pono
Putino atsakas į nelojalumą nebus malonus.
Rimtas mėginimas nutraukti ryšius su Kremliumi grasina sulaukti
stipraus atoveiksmio. Jis galėtų būti susijęs su Kremliaus remiamu
„opozicijos“ kandidatu per spalį vyksiančius opozicijos
rinkimus, galbūt palaikomas propagandos pliūpsnio ir Rusijos
ekonominio spaudimo. Tai gali paversti numatomą farsą realiomis
varžybomis.
Labiau dramatiška intervencija galėtų tapti hibridinis karas,
panašus į stebimą Ukrainoje. Kol vykdė daug metų trukusią
promaskvietišką politiką, ponas Lukašenka leido giliai
prasiskverbti į jo šalies karines ir saugumo struktūras. Jeigu
Lukašenka dabar mėgins kliautis tomis struktūromis grumtynėse su
Kremliumi, jis gali sulaukti nemalonių staigmenų.
Visa tai kelia atgrasių pasirinkimų suinteresuotoms Vakarų
valstybėms. Jeigu ponas Lukašenkas – kad ir koks būtų brutalus,
netašytas ir apimtas keistų idėjų – sukiltų prieš Kremlių,
kokio masto palaikymą reikėtų suteikti? Jeigu bus laikomasi atokiai
ir leidžiama jį sutrypti, Baltarusiją gali apimti chaosas arba ji
liautųsi egzistavusi kaip nepriklausoma valstybė. Tai būtų
milžiniškas pralaimėjimas. Bet jeigu būtų nuspręsta jį
palaikyti, visos kalbos apie vertybėmis pagrįstą užsienio
politiką taptų abejotinos.
Tokia dilema Vakarų šalims – ne naujiena. Tačiau ponas
Putinas gali su džiaugsmu ją pametėti.
----------
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas
ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius.