Tokias tiesas pastaraisiais metais kiekviena proga bylojo vienas Liberalų sąjūdžio lyderių, buvęs švietimo ir mokslo ministras, Seimo narys G.Steponavičius. Ir ne tik bylojo, bet ir veiksmais liudijo.
Būdamas ministru vykdė reformą, kuri turėjo aukštąjį mokslą padaryti daug patrauklesnį vietos jaunimui. O rusams užpuolus Ukrainą šis politikas kartu su visa partijos vadovybe iškilmingai įstojo į Šaulių sąjungą.
Ir, še, dar viena naujiena!
G.Steponavičius ką tik išlydėjo savo sūnų Mykolą studijuoti į Olandiją, Amsterdamą, o apie tai pats viešai paskelbė socialiniame tinkle „Facebook“.
Eksministras taip apibrėžė savo vykdytos reformos rezultatus šeimos mastu – sūnui Lietuvos aukštosios mokyklos netiko, jis pats rinkosi keliauti į užsienį. Ir nors neaišku, ar apskritai sugrįš, bet tai ne bėda, pasaulis nūnai mažas ir atviras.
Taigi esą nėra didelio skirtumo, kur studijuoti.
Gal ir taip. Vis dėlto toks liberalus požiūris į anksčiau kaip problemą suvoktą reikalą kiek stebina.
O kaip dėl karo tarnybos? Juk jei Lietuvos universitetai netiko, galėjo, pavyzdžiui, tėvo pėdomis pasekti ir tapti savanoriu. Jau šimtai jaunuolių į kareivius niekieno neverčiami užsirašė.
Bet jaunajai eksministro šaulio atžalai su tokiais ne pakeliui. Gal tėvas ne tik už save, bet ir už sūnų, užpuolus priešui, atkariaus?
Kaip ten sakė klasikas? „Bijok danajų, net dovanas nešančių.“ Nerūdijanti tiesa! Nors subalansuota senovės Trojai, puikiai tinka ir apgulties atmosferoje gyvenančiai šiandienei Lietuvai: „Abejok parodomaisiais patriotais, feisbuke tėvynę ginančiais.“
