Turintys Rusijos, Kazachstano, Ukrainos pasus tremtinių vaikai ir anūkai neretai Lietuvą pažįsta iš tėvų ir senelių pasakojimų. Iš naujo susipažinti su mūsų šalimi ryžtasi vienetai, o ir ar pati Lietuva šiandien dar tebelaukia grįžtančių?
Grįžimu domisi, bet nesiryžta
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos vadovas Gvidas Rutkauskas įsitikinęs, kad po pasaulį išsibarsčiusiems tremtiniams ir jų vaikams Lietuva tebėra įdomi.
„Sugrįžimu į Lietuvą domisi ne tik likę tremtiniai, bet ir jų vaikai, tačiau tokių žmonių yra daug mažiau nei prieš dešimtmetį. Mano paties giminaičiai svarstė ir tebesvarsto galimybę sugrįžti į Lietuvą, bet kol kas to daryti nesiryžta“, – teigė jis.
Kalbos nemokėjimas, svetur įleistos šaknys, kitoje kultūroje užauginti vaikai, turimas darbas ir kitoje šalyje būsimos pensijos – tokios priežastys stabdo po pasaulį išsibarsčiusius tremtinius nuo grįžimo.
„Esama ir tam tikro psichologinio barjero – dalies šių žmonių gimtinė jau yra ne Lietuvą, nors šaknys – lietuviškos“, – kalbėjo G.Rutkauskas. Jis patikslino, kad patys tremtiniai ir jų artimieji nujaučia, kad sugrįžę į Lietuvą turėtų daug problemų dėl gyvenamosios vietos ir darbo paieškų.
Mano, kad niekas nelaukia
Požiūris į darbą ir darbo kultūros skirtumai sukeltų tam tikrų nepatogumų. Prieš dešimtmetį būta tokių atvejų, kai tremtiniai grįžo į Lietuvą, gavo butus, bet juos pasiskubino parduoti ir išvyko atgal, iš kur buvo atvažiavę. Dabar tokių atvejų jau nepasitaiko, nes būstai skiriami be teisės parduoti“, – kalbėjo pašnekovas.
G.Rutkauskas tikino, kad yra ir jaunų žmonių, kurie norėtų sugrįžti į savo senelių gimtinę, bet jų skaičius nėra didelis. „Savo pavyzdžiu galiu patvirtinti, kad užsienyje tebegyvenantys mano pusbroliai ir jų vaikai, kuriems dabar yra iki 30-ies, nebemano, kad Lietuvoje jų kas nors laukia. Užsiimama tam tikra propaganda, kad čia yra blogiau ir jie bus engiami, kad neras čia savo gyvenimo kelio. Žinoma, yra ir tokių, kurie ne tik domisi, bet ir atvyksta. Manau, kad jie tikrai nenusivilia.“
Anūkai tremtiniais nesivadina
Trečiosios tremties kartos atstovai jau nėra oficialiai laikomi tremtiniais. „Tremtiniais laikomi ištremti asmenys ir gimę tremtyje, bet vaikai, kurie gimė jau po to, kai jų tėvams buvo leista sugrįžti, kažin ar gali vadinti save tremtiniais. Pastarųjų tėvai turėjo teisę grįžti į Lietuvą, bet dėl kokių nors asmeninių priežasčių pasiliko. Yra daugybė pavyzdžių, kai žmonės nenorėjo palikti gerai apmokamo darbo ar tikėjosi didelės pensijos“, – kalbėjo G.Rutkauskas.
Pašnekovo nuomone, šiandien svarbus darbas su jaunimu ne tik Lietuvoje, stengiantis išsaugoti istorinę atmintį, bet ir pagal išgales nereikėtų pamiršti to jaunimo, kuris šiuo metu gyvena Sibire, Rusijoje.
„Į Lietuvą sugrįžo nemažai mano giminaičių, tad pasidalysiu savo patirtimi. Kai Rusijos prezidentas buvo Borisas Jelcinas, – tai buvo tam tikras atšilimo laikotarpis ir santykiai su Rusija buvo neblogi. Prastėti padėtis pradėjo prieš 10–15 metų, žinoma, labiausiai pasijuto po Sovietų Sąjungos žlugimo. Tikrai negalėčiau sakyti, kad esminių neigiamų pokyčių būta valdant Vladimirui Putinui ar Dmitrijui Medvedevui“, – apie situaciją kalbėjo pašnekovas ir pridūrė, kad tremtinių karta jau beišeinanti.
„Tremtinių sąjungoje nuo 80 tūkst. žmonių per 20 metų sumažėjo iki 25 tūkst. žmonių. Kasmet mes prarandame apie tūkstantį ir daugiau solidaus amžiaus žmonių. Senoji karta išeis anapilin, o jaunesnioji karta, tokie kaip aš ir mano vaikai tikrai nepamirš tremties baisybių, istorijos ir skausmo. Tam, kad tai nebūtų pamiršta, reikia dirbti tam tikrą darbą ir laikyti šią istorinę atmintį gyvą“, – kalbėjo G.Rutkauskas.
Grįžtantiems būsto nesuteikia
Naujas tremtinių sugrįžimo programos etapas patvirtintas 2015–2017 metams, bet jame jau nėra numatyta, kad grįžusiems po 2009 m. bus suteikiamas būstas.
Socialinių paslaugų priežiūros departamento prie SADM, Socialinės aprėpties ir bendruomenių programų skyriaus vedėja Lidija Zabulionienė sakė: „Kol tremtiniai grįžta, tikimės, kad ir programos terminai bus pratęsti. Vyriausybė yra priėmusi sprendimą dėl butų. Eilės laukiančiųjų daugiausia likę tik didžiuosiuose miestuose – Vilniuje ir Klaipėdoje, tad pirmiausia būstu reikia aprūpinti tuos žmones, kurie laukia eilėje. Naujų įrašymų į eilę nuspręsta nedaryti“, – apie situaciją kalbėjo L.Zabulionienė.
Grįžtantys savo lėšomis ar grįžtantys pagal programą sulauks socialinės paramos. Tokiems žmonėms bus kompensuojamos persikėlimo išlaidos ir mokamos įsikūrimo pašalpos.
Nuo 1992-ųjų grįžimo pagal programą galimybėmis pasinaudojo apie 1930 tremtinių šeimų. Šioms šeimoms Lietuva parūpino būstus ir mokėjo vienkartines įsikūrimo pašalpas bei kelionės į Lietuvą išlaidas. Pašnekovės teigimu, tikslios statistikos, kiek kasmet grįžta į Lietuvą tremtinių, nėra, nes būna ir tokių atvejų, kad žmonės grįžta savo jėgomis ir į valstybės institucijas nesikreipia. (Galime tik pateikti skaičių, kiek asmenų kasmet kreipiasi į SPPD. Teisės aktais numatyta, kad valstybės parama persikėlimui ir socialinės integracijos išlaidoms turi teise naudotis politiniai kaliniai, tremtiniai, grįžtantys ar grįžę į Lietuvą po 1990 m. Taigi į SPPD dėl paramos kreipiasi ir anksčiau grįžę, bet ja nepasinaudoję asmenys. Pastaraisiais 5 m. (2010–2014 m.) į SPPD dėl paramos vidutiniškai kasmet kreipėsi ir ja pasinaudojo 37 asmenys.)
Vienkartinės įsikūrimo pašalpos dydis numatytas 1014 eurų (3500 litų). Tokio dydžio išmoka skiriama kiekvienam suaugusiam šeimos nariui.
Persikraustymo išlaidos kompensuojamos pagal pateiktus kelionės bilietus ir konteinerių važtaraščius. Grįžusiems taip pat siūloma lankyti lietuvių kalbos bei profesijos įgijimo, perkvalifikavimo kursus nemokamai.
Daugiausia grįžusiųjų gyvena iš pensijos, o tie, kurie dar dirba, gali tai daryti ir Lietuvoje, o kitu atveju reikia kreiptis į savivaldybę pagal gyvenamąją vietą.
Pašnekovės teigimu, grįžtančių į Lietuvą šeimų srautai mažėja, nes pačių tremtinių jau nėra tiek daug. Galima palyginti – 2010 m. dėl socialinės paramos (įsikūrimo pašalpų, persikėlimo išlaidų, pašalpų dėl ligos) į SPPD kreipėsi ir ja pasinaudojo 46 grįžę asmenys (politiniai kaliniai, tremtiniai ir jų vaikai), o 2014 m. – 31 asmuo.
Paklausta, kiek dar būtų būsto laukiančių šeimų, kurios nepateko į eilę, pašnekovė sakė: „Šiuo metu į mus yra kreipęsi dar dešimt šeimų, kurias būtų galima įrašyti į eilę dėl buto. Anksčiau buvo numatyta, kad pagal programą gali grįžti ne tik tremtiniai, bet ir jų vaikai, bet vėliau sąlygos sugriežtintos ir tokia grįžimo teisė su valstybės parama palikta tik patiems tremtiniams, politiniams kaliniams ir jiems prilygintiems. Kalbu apie tremtyje gimusius žmones, kurie prilyginami tremtiniams.“
Norinčių grįžti atsiranda
L.Zabulionienė teigė, kad ir dabar sulaukiama besidominčių grįžimu į Lietuvą iš tremties vietų. „Atsiranda žmonių, kurie norėtų grįžti ir į mus kreipiasi, bet mes tada paaiškiname, kad sugrįžti į Lietuvą jie gali, bet valstybės paramos būstui įsigyti jau nebegaus. Jei toks žmogus savarankiškai įsigyja būstą ar apsigyvena pas gimines, gali tikėtis tik persikėlimo išlaidų padengimo ir vienkartinės įsikūrimo išmokos“, – teigė ji.
Programoje numatoma, kad pagalba gali būti skirta grįžtantiems iš buvusių Sovietų Sąjungos respublikų. Dažniausiai norą grįžti pareiškia gyvenantys Kazachstane, Rusijoje. Kreipiasi žmonės, ištremti į Sibiro teritorijas – Altajų, Krasnojarską.
Paklausta, kas po daug metų skatina tremtinius sugrįžti į Lietuvą, pašnekovė sakė: „Jų yra tikrai įvairių. Svarbiausia – noras gyventi Lietuvoje. Kai klausiame, kodėl negrįžote iš karto, juk programa veikia labai seniai, paaiškinama, kad buvo laukiama, kol vaikai baigs mokyklas ar universitetus, ir grįžti galvota tik po to. Turiu paminėti, kad tokios šeimos dažnai yra mišrios. Jei žmonės praranda darbus, tikisi, kad čia įsidarbinti bus lengviau“, – pasakojo pašnekovė.
