Antai naujausia apklausa parodė, kad beveik pusė 12–15 metų paauglių yra patyrę kūno sužalojimų, tapę plėšimo, vagysčių, smurto, patyčių aukomis.
Akivaizdu, kad toks nusikalstamumas, kai nukenčia paaugliai, pernelyg didelis, nors negalima ir teigti, kad padėtis blogėja.
Oficiali statistika rodo, kad pastaraisiais metais vaikams nusikalstama rečiau – pernai nuo fizinio smurto nukentėjo 547 vaikai, užpernai užfiksuota 717 tokių atvejų.
Tačiau specialistai gerai žino, kad oficialiai registruoto smurto prieš vaikus statistika gerokai mažesnė už realų tokių atvejų skaičių. Ypač paaugliai neretai neviešina savo skriaudų – skųstis dėl bendraamžių patyčių bijoma, kad nebūtų dar blogiau, pranešti apie prievartą šeimoje drovimasi, nes tai susiję su artimąja aplinka.
Todėl anoniminė apklausa daug tiksliau atspindi realią padėtį, o ji atskleidė, kad, pavyzdžiui, smūgių, stumdymų, antausių šeimoje patiria maždaug kas ketvirtas paauglys, bet paprastai dėl to neprašoma pagalbos.
Į teisėsaugą dažniau kreipiamasi, kai paaugliai būna apiplėšiami, apvagiami ar patiria patyčių elektroninėje erdvėje, bet irgi skundžiasi tik maždaug kas penktas nukentėjusysis. Todėl galima manyti, kad Lietuvoje statistinė vaikų teisių ir saugumo padėtis gražesnė nei reali.
Tarptautiniais vertinimais, Lietuva pagal kovą su smurtu prieš vaikus yra maždaug ES vidutiniokė.
Mat mūsų šalis įgyvendino daugumą šios srities tarptautinių direktyvų, rekomendacijų, vykdo europines prevencines programas.
Lietuva nepakliūva tik tarp 18 ES valstybių, kuriose teisės aktai nedviprasmiškai draudžia fizines bausmes vaikams bet kokiomis aplinkybėmis.
Gal tai ir yra viena priežasčių, kodėl lietuviai, į savo atžalų auklėjimo priemonių arsenalą įtraukiantys ir diržą, nesupranta, kaip Norvegijos vaiko teisių apsaugos organizacija „Barnevernet“ gali taip greitai atimti vaikus iš šeimos.
Lietuvoje net tarp politikų dar labai gajus įsitikinimas, kad nėra nieko bloga bausti vaiką įkrečiant jam beržinės košės.
Tai laikoma kone nacionaline auklėjimo tradicija, esą antraip tėvams būtų sunku užauginti dorą pilietį.
Todėl nestebina, kad dauguma lietuvių vaiko ir tėvų santykius laiko tik šeimos reikalu, todėl nenori kištis.
Tačiau toks mąstymas sukuria savotišką užburtą smurto ratą.
Tėvai muša vaikus manydami, kad tai natūralus auklėjimo būdas, nes ir patys augo gaudami į kailį.
Negana to, įrodyta, kad ypač dažnai ir smarkiai prieš vaikus smurtaujama tose šeimose, kuriose patys tėvai tarpusavio konfliktus sprendžia keldami ranką vienas prieš kitą.
Neabejotinas ir smurto ryšys su nesaikingu alkoholio vartojimu, o nustatyta, kad girtauti labiau linkę psichologinę ar fizinę prievartą šeimose patyrę asmenys.
Vadinasi, daugybė lietuvių patys buvo mušami ar matė, kaip tėvas smurtauja prieš motiną, o psichologines problemas malšina alkoholiu. Užaugę jie perkėlė šį smurtinį gyvenimo būdą jau į savo šeimas.
Paauglių apklausos atskleidė, koks stiprus lietuvių visuomenei būdingo smurtavimo poveikis sąmonei – prieš keletą metų net 38 proc. Lietuvos moksleivių teigiamai vertino smurtą, manė, kad taip galima pelnyti bendraamžių pagarbą.
Todėl Lietuvoje labiau nei daugumoje kitų ES šalių paaugliai linkę spręsti konfliktus pasitelkdami prievartą. Be to, dažniau smurtauja tie vaikai, kurie ir patys yra patyrę bendraamžių ar artimųjų smurtą.
Negali sakyti, kad Lietuvos valdžia tik sėdi sudėjusi rankas ir visai nieko nedaro mėgindama silpninti vaikus įtraukiantį pragaištingą smurto sūkurį.
Yra sukurta Nacionalinė smurto prieš vaikus prevencijos ir pagalbos programa, plėtojami įvairūs tarptautine patirtimi grindžiami prevenciniai patyčių, smurto mažinimo projektai.
Šios priemonės turi poveikį visuomenei, skatina žmones netoleruoti prievartos, dažniau apie tai informuoti atsakingus specialistus.
Pastebėta, kad ir patys vaikai drąsiau skambina į psichologinės pagalbos Vaikų liniją.
Tėvams rūpintis darnesniais šeimos santykiais gal kiek padės ir diegiama pozityvios tėvystės įgūdžių ugdymo programa.
Vis dėlto teisės specialistai ir psichologai pastebi, kad dar daug smurto prevencijos priemonių yra formalios, tarsi tiktai atiduodant duoklę madingoms europinėms tendencijoms, bet labai trūksta nuoseklios, nuo Seimo kadencijų nepriklausančios šeimos politikos, ilgalaikės ir veiksmingos strategijos.
Suprantama, vaikų saugumas šeimoje, mokykloje, visuomenėje susijęs su socialinėmis problemomis, joms spręsti reikia didžiulių finansinių išteklių, o Lietuva tuo pasigirti negali.
Vis dėlto daug ką gali pakeisti ir psichologinės pagalbos tarnybos, visuomenės švietimas. Tam nebūtina skirti labai daug pinigų.
Svarbu, kad vaikai ne vien politikų rinkimų programose taptų vienu svarbiausių valstybės politikos prioritetų.