Bandymai tarp piramidžių sukurti demokratijos oazes baigiasi įvairiai bei toli gražu ne visada sėkmingai. Kiek dažniau — ta pačia chaoso šmėkla su nauja burka, sostinėse per masinius protestus prievartaujamomis turistėmis iš Europos bei periodiškai Jungtinėje Karalystėje pasirodančiais pranešimais, kad policija ieško iš namų pabėgusio Jamaal'o, kurį neseniai surastas geras pažįstamas uoliai įkalbinėjo prisijungti prie Boko Haram. Taip, ne kiekvienas musulmonas oro uoste reiškia teroro aktą, bet islamo ekstremistų išpuoliai Europos sostinėse yra vykdomi ne šventųjų dvasių ar velnio Pinčiuko. Juos įvykdo žmonės. Žmonės, kurie atsikėlė ar gimė Europoje, naudojosi jos gėrybėmis, bet taip niekada ir nesugebėjo net suprasti jos kultūros bei prie jos prisitaikyti.
Jų akyse mes turime dingti, o Senasis Žemynas turi tapti Eurabija. Ir, nelaimei, dar niekas neišrado būdo patikrinti, kuris siras, bėgantis nuo kulkų bei cheminio ginklo, nešioja galvoje tą užkratą, kuris jį ar jo vaikus vėliau pametės jį imtis ginklo bei eiti šaudyti bedievių. Pabėgėlių integracija nėra garantuota, kad ir kiek europinių fondų pinigų į ją sukištum. Ten, kur ji nesuveikia, sumokama labai skaudžiai, o kruvina sąskaita pateikiama niekuo dėtiems žmonėms. Sprendžiant pabėgėlių iš Artimųjų Rytų problemą, nėra lengvo ir gero sprendimo. Užtrenkti vartelius — nežmoniška, juos atverti ir pasveikinti atvykėlius — galimai įsileisi kelis tūkstančius uždelsto veikimo bombų į savo svetainę.
Tenka rinktis tarp dviejų tragiškų, komplikuotų, alternatyvų, kurios abi paskui save traukia nelaimės šleifą. Europa renkasi tą, kuriai reikia mažiausiai valios ir jėgų. Kai laidos iš kito susprogdinto traukinio surinktas aukas, galės kaltinti tik save.
