Trečius metus iš eilės Lietuva svarbiausiuose krepšinio turnyruose yra tarp keturių geriausių. To nebuvo net Arvydo Sabonio ir Šarūno Marčiulionio laikais.
Bet tūlas lietuvis vis tiek nepatenkintas – jam reikėjo visus sutriuškinti 20 taškų. Na bent jau 15. Spėju, tokiam neįtiktų ir LeBronas Jamesas ar Michaelas Jordanas.
Nors sportininkai kartais sako, kad smagiau gauti bronzą, nes tada čempionatą baigi pergale, aš tuo netikiu. Sidabras yra daug vertingesnis ne tik dėl to, kad yra viena eilute aukščiau nei bronza. Yra ne viena sporto šaka, kurioje mačai dėl bronzos tiesiog nevyksta, nes jie nelabai kam būtų įdomūs. Pabandykite įsivaizduoti Roger Federerio džiaugsmą laimėjus mažąjį finalą „US Open“ turnyre…
Po sekmadienį pralaimėto finalo galima paniurzgėti tik dėl to, kad nebuvo intrigos. Bet ispanai – ne latviai ir ne gruzinai, kad pirmaudami 19:6, 34:18 leistų sau atsipalaiduoti arba jiems nepakaktų meistriškumo persvarai išlaikyti.
Ispanijos rinktinės asai finale darė tai, ką geriausiai moka ir pelnytai džiaugėsi dar vienu titulu. Savo džiaugsmą jei išreiškė išties originaliu užrašu ant čempioniškų marškinėlių. Ne nuvalkioti Nr.1 ar „Campeones“, o „Duenos de Nuestro Destino“ – „Savo likimo kalviai“.
Tiesa, „kalviai“ jau spėjo pamiršti, kad į aštuntfinalį juos išvedė tik vokiečio talento Denniso Schroederio nepataikyta bauda. Kiek nedaug trūko, kad ispanai iš Berlyno būtų keliavę namo, bet negi imsime kabinėtis prie čempionų. Nerašyta sporto taisyklė sako, kad „čempionai neteisiami“.
O vicečempionai? Atsiverskime Lietuvos rinktinės rungtynių Europos čempionate išklotinę ir pabandykime įsivaizduoti, kurią vietą lietuviai būtų užėmę, jei tai būtų ne krepšinis, o šachmatai.
Nieko gero – viena pergalė (prieš latvius), vienas pralaimėjimas (prieš ispanus) ir septynerios lygiosios. Su tokia statistika bet kokiame turnyre užimtume vietą kažkur per vidurį.
Nesutinkate?
Kaip baigėsi mačas su Ukraina? Paskutinėje atakoje apsigynėme.
Su Belgija? Paskutinėje atakoje neapsigynėme. Bent jau taip nusprendė teisėjai. Su Estija? Likus 2 sek. išgelbėjo Jonas Mačiulis.
Su Čekija? Žaidėme pratęsimą.
Su Gruzija? Likus 12 sek. stebuklingai pataikė tas pats J.Mačiulis.
Su Italija? Vėl žaidėme pratęsimą.
Su Serbija? Likus 6 sek. Bogdanas Bogdanovičius nepataikė iš neišlygino rezultato. Statistika patvirtina: pagal puolimą buvome 11-ti, pagal gynybą – 7-ti. Deja, bet charakterio tvirtumo statistika nevertina.
Jei tai būtų futbolas, tai mes iki finalo ėjome Italijos rinktinės keliu 1982 metų pasaulio čempionate. Tada buvau dar vaikas, bet iki šiol prisimenu visus rezultatus ir tai, kaip italai grupės varžybose visas trejas rungtynes baigė lygiosiomis ir vos ne vos pralindo į antrąjį etapą.
O ten jau žaidė su ugnele, kaip lietuviai Lilyje.
Tik va finale italai turėjo Paolo Rossi, o Lietuvos rinktinėje nė vienas iš trijų šventųjų krepšinio Jonų nebuvo stebukladarys.
Lengva patarinėti nuo sofos, bet visas rungtynes pradėti tuo pačiu starto penketu? Čia gi ne šachmatai, kur figūros nesikeičia jau tūkstančius metų... Tačiau kaip bežiūrėsi, po sunkių kovų Rygoje ir Lilyje iškovotas sidabras yra nuostabu.
Maža žemėlapyje šalis išlieka krepšinio milžinė, o žalia sirgalių minia dvi savaites kėlė nuoširdų Europos susižavėjimą mūsų meile krepšiniui.
