Nors jauna moteris po pusmečio lankymosi pas psichologą turėjo išsikelti gyventi į kitą miestą, kankintojas už grotų nesėdi.
R.Rogelevičiui teismas paskyrė trejus metus nelaisvės, tačiau bausmės vykdymą nuspręsta atidėti trejiems metams. Itin žiauriai merginą kankinęs nusikaltėlis taip pat įpareigotas nevartoti psichotropinių medžiagų ir dalyvauti elgesio keitimo programoje.
Tai tik vienas iš daugelio pavyzdžių, kai auka priversta išgyventi košmarą, o skriaudikas taip ir nepatenka už grotų. Ar visuomenė pernelyg agresyviai reaguoja į bausmės skyrimą, ar pačios bausmės mūsų šalyje švelnėja?
Keršto psichologija
Žmogaus teisių stebėjimo instituto vadovė Dovilė Šakalienė įsitikinusi, jog mūsų istorinė praeitis lėmė, kad šiandien visuomenė jaučia labai gilų nesaugumo jausmą, kuris savo ruožtu skatina norą apsiginti imantis ekstremalių priemonių.
„Laisvės atėmimo bausmė pas mus nelaikoma būdu apsaugoti visuomenę nuo pavojų keliančio asmens, nes nesuvokiama, kad bausmės tikslas yra pakeisti nuteistojo elgesį rimtai ir profesionaliai su juo dirbant.
Girdimas tik žodis „bausmė“, tai labai arti „keršto“, o kerštu siekiama ne tik sunaikinti. Keršto psichologija paremta paties keršytojo emociniu katarsiu – džiaugsmu, kad skriaudikas patirs tuos pačius jausmus, pageidautina gerokai stipresnius, kuriuos kažkada patyrė keršytojas“, – kalbėjo D.Šakalienė.
Anot jos, labai gerai šią giluminę, instinktyvią ir primityvią teisingumo sampratą iliustruoja po kiekvieno visuomenę sukrėtusio itin žiauraus nužudymo kylanti reikalavimų grąžinti mirties bausmę banga.
„Kai kuriems politikams tai būdas priminti apie save, o teisingumo sistemos darbuotojams bei žmogaus teisių gynėjams – Sizifo darbas, mėginant įrodyti, kad jei valstybė įteisina žmogaus nužudymą, ji nebeturi jokios moralinės teisės drausti žudyti; kad mirties bausmė suponuoja žudymo indulgenciją, kai gyvybės atėmimas tampa norma, o klausimai, už ką ir kas gali tai daryti, tėra techninės detalės. Jau nekalbant apie tai, kad kriminologiniai tyrimai rodo, jog mirties bausmė nesumažina nei bendro nusikalstamumo, nei nusikaltimų asmens gyvybei bei sveikatai.“
Visuomenės nuomonė veikia teisėjus
D. Šakalienė pabrėžė, kad ši nebrandi ir emocijomis paremta visuomenės nuomonė neišvengiamai veikia ir teisėjus. Visuomenės spaudimui jautresni teisėjai skiria vis ilgesnes laisvės atėmimo bausmes, nors jokios naudos, išskyrus emocinį pasitenkinimą, jos neduoda. Ir vis tiek kritikuojami, nes apimti skausmo artimieji nori tokių bausmių, kokių civilizuotoje valstybėje net nėra.
Apie atvejus, kai už finansinius nusikaltimus žmonės daug dažniau baudžiami laisvės atėmimu nei tie, kurie smurtavo ar kitaip sukėlė skausmą, fizinius sužalojimus, pašnekovė sakė: „Trumpai tariant, pasakyčiau, kad finansiniai nusikaltimai paprasčiau įvertinami nei žala žmogaus psichikai ir sveikatai – tad ir sankcijos ribose pasirinkti paprasčiau.
Taip pat ir Baudžiamajame kodekse konkretiems nusikaltimams numatytos įvairios sankcijos – vienur teisėjas negali rinktis kitos bausmės nei laisvės atėmimas, kitur pateikiamos alternatyvos. Vis dėlto bausmės skyrimas daugiausia priklauso nuo teisėjo diskrecijos ir nuo to, kaip buvo kvalifikuota nusikalstama veika.“
Kreivas teisingumas
Anot D. Šakalienės, pastebima, kad tam tikri nusikaltimai, ypač susiję su asmens seksualinio apsisprendimo laisve, smurtu prieš vaikus ir moteris, prekyba žmonėmis, vaikų seksualiniu išnaudojimu ir pelnymusi iš to, neretai kvalifikuojami kaip gerokai lengvesni. „Pritaikomi lengvesni straipsniai, leidžiantys pasirinkti tarp laisvės atėmimo bausmės, arešto ar baudos, viešųjų darbų ir pan. Nors mūsų teisėjų korpusas pastaruoju metu intensyviai keičiasi, tobulėja, vis dėlto dar pastebima sovietmetį ir didžiąją mūsų Nepriklausomybės dalį vyravusi tendencija kaltinti auką, ypač jei tai mergina ar moteris.
Matome didelę stoką jautrumo, užuojautos, elementaraus nusikaltimo aukų psichologijos nesuvokimo. Pavyzdžiai, kai pagrobtos ir kankintos merginos apklausiamos daug kartų, patiria antrinę viktimizaciją, tiesiogiai ar netiesiogiai kaltinamos proceso metu, o jas pagrobę, mušę, prievartavę ar kitaip kankinę vyrai sulaukia minimalių bausmių, neretai jas atidedant, sukuria iškreiptą teisingumo pojūtį. Maža to, akivaizdus tokių asmenų pavojingumas visuomenei čia ir dabar – tai juk ne buhalteris, nuslėpęs mokesčius ir padaręs finansinę visiškai atlyginamą žalą“, – kalbėjo ji.
Nusikalstamumas mažas, o nusikaltėlių daug
Pašnekovės teigimu, Lietuva pirmauja pagal kalėjimų ir asmenų, kuriems apribota laisvė, skaičių.
„Bendras vardiklis – žmogaus uždarymas laikomas problemos sprendimu. Dėl itin blogų kalinimo sąlygų kai kurių Europos šalių teismai jau neišduoda kaltinamųjų Lietuvai, o Europos Žmogaus Teisių Teismas ir nacionaliniai teismai vis dažniau iš Lietuvos valstybės priteisia žalos atlyginimą nuteistiesiems už prastas kalinimo sąlygas“, – sakė D. Šakalienė.
2013 m. pabaigoje Lietuvoje buvo kalinama per 9 tūkst. asmenų; 100 tūkst. gyventojų teko 315 kalinių – tai buvo didžiausias rodiklis Europos Sąjungoje ir trečias (po Rusijos ir Baltarusijos) tarp visų Europos šalių. Įdomu tai, kad registruotas nusikalstamumas Lietuvoje yra vienas mažiausių Europos Sąjungoje, įskaitant ir bendrą smurtinį nusikalstamumą.
2013 m. vidutinė paskirtos laisvės atėmimo bausmės trukmė asmenims, esantiems įkalinimo įstaigose metų pabaigoje, pasiekė piką per visą Nepriklausomybės laikotarpį – 76 mėnesius, nors 2013 m. ir 2014 m. registruotų nusikalstamų veikų lygis 100 tūkst. gyventojų išliko toks pats, t. y. maždaug 2,8 tūkst.
„Moksliniais kriminologijos, sociologijos, psichologijos ir kitais tyrimais seniai įrodyta, kad uždarymas savaime žmogui jokio teigiamo poveikio neturi. Vienintelė izoliavimo nauda – tam tikrais atvejais tai naudinga visuomenei, t.y. ji apsaugoma nuo asmens keliamo pavojaus. Būtų labai patogu, jei uždarytas asmuo išnyktų, leisiu sau perfrazuoti mūsų lietuvišką bardą Andrių Mamontovą – „išgaruotų iš čia kaip vanduo“, – kalbėjo D.Šakalienė.
Anot pašnekovės, deja, žmogus ne vanduo, uždarymas problemos neišsprendžia. „Pasėdėję grotuotose patalpose, kur vis dar dominuoja kastų kultūra, praradę bet kokį privatumo ir orumo pojūtį, žmonės netampa laimingi prosocialūs piliečiai. Tardymo izoliatoriuje aštuonis mėnesius pasėdėjęs žmogus – n kartų patyręs pažeminimą, smurtą, galbūt seksualinę prievartą, arba tampa žymiai profesionalesniu antisocialiu piliečiu, paprastai kalbant, tikru „žuliku“, arba palūžta – ima gerti, praranda darbą, žudosi, skiriasi – ir vėlgi iškrenta iš socialinio tinklo“. – teigė ji.
Vagišiai už grotų, o smurtautojai laisvėje?
Advokatas Giedrius Danėlius įsitikinęs, kad kriminalizacijos procesas, kai vienos ar kitos veikos pripažįstamos nusikalstamomis, Lietuvoje vyksta gana aktyviai, tik su labai retomis išimtimis.
„Prieš keletą mėnesių panaikino įžeidimo baudžiamumą, bet apskritai kriminalizacijos procesas vyksta gana intensyviai. Tai gali būti susiję su daugeliu dalykų, pavyzdžiui, ES reikalavimais. Prieš tam tikrą laiką ES išleido keletą direktyvų, susijusių su atsakomybe už aplinkos apsaugos taisyklių pažeidimus.
Kadangi kitos atsakomybės rūšys nepakankamai atgraso nuo pažeidimų padarymo, buvo nurodyta, jog valstybės narės turi numatyti baudžiamąją atsakomybę. Tai reiškia, kad kai kurie pažeidimai, kurie buvo laikomi tik pažeidimais, dabar tapo nusikalstamomis veikomis“, – kalbėjo teisininkas.
Jis užsiminė, kad dažnai tam tikrus kriminalizacijos procesus paspartina ir visuomenei skaudūs įvykiai: „Matome, kad šiuo metu reakcija į vairuotojus, kurie prie automobilio vairo sėda išgėrę, yra tik viena.“
G.Danėliaus teigimu, už tokius pažeidimus, kaip gamtos apsaugos ar vairavimas išgėrus, nebus skiriamos tik laisvės atėmimo bausmės, nes besąlygiškas pažeidėjų siuntimas į įkalinimo įtaigas vargu ar duos laukiamų rezultatų, mat už kalėjimo vartų formuojasi tam tikra subkultūra.
„Sunku komentuoti konkretų atvejį, daug kas priklauso nuo to, kaip buvo kvalifikuota konkreti veika, bet šių metų kovo mėnesį pakeistas Baudžiamasis kodeksas numato galimybę atidėti laisvės atėmimo bausmę net ir už gana sunkius nusikaltimus.
Čia esama tam tikrų pinklių... Izoliuoti nuo visuomenės reikia tuos, kurie yra pavojingi visuomenei. Kalbame apie žmones, kurių elgesys tiesiogine šio žodžio prasme yra pavojingas. Lietuvoje kurį laiką didelė problema buvo tai, kad įvairiausi ekonominio pobūdžio nusikaltimai buvo baudžiami tik laisvės atėmimu, bet pati baudžiamoji politika ir mokslas sako, kad tokiu atveju turėtų būti siekiama pakirsti tokių asmenų finansinį pagrindą, nes tai yra pagrindinis jų nusikalstamos veiklos instrumentas ir rezultatas“, – kalbėjo G.Danėlius.
Už ką lengviausia patekti į kalėjimą?
Anot teisininko, tiems asmenims, kurie padarė finansinio pobūdžio nusikaltimus, turėtų būti taikomos įvairios piniginės sankcijos ir baudos. „Tokių asmenų buvimas laisvėje tarsi nekelia pavojaus aplinkiniams“, – sakė teisininkas.
Paklaustas, kaip vertina šiurpią Klaipėdoje nutikusią istoriją, pašnekovas sakė: „Toks atvejis prasilenkia su visiškai švaria baudžiamąja politika, nes asmuo, pavojingas visuomenei, turi būti izoliuotas. Taip pat baudžiamasis įstatymas nurodo, kad jei asmuo baudžiamas pirmą kartą, jam neturėtų būti skiriama laisvės atėmimo bausmė, o jei vis dėlto tokia skiriama, turi būti rimti motyvai.
Kartais būna taip, kad nusikaltimas finansinis, o įstatymas nenumato jokios kitos bausmės iš skyrus laisvės atėmimo ir ji skiriama.
Už ką Lietuvoje lengviausia aptekti už grotų? „Šiuo metu veikiausiai lengviausia patekti į kalėjimą už neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiagomis.
Tai labai pavojinga, sunki ir labai paplitusi nusikalstama veika. Akivaizdu, kad nei teismai, nei niekas kitas neabejoja šios veikos pavojingumu. Kardomosios priemonės taip pat taikomos gana griežtos. Už šį nusikaltimą taip pat laukia ir griežtos bausmės.
Į klausimą, ar tiki elgesio keitimo programomis, pašnekovas atsakė: „Būčiau linkęs tikėti. Jei kelsime klausimą, kas perauklės žmogų – laisvės atėmimo vieta ar tokia elgesio keitimo programa, labiau pasitikėčiau antruoju variantu. Kalbant apie pirmąjį, tai laisvės atėmimo vietoje elgesys kinta ne visada tik į gerąją pusę. Būnant ilgiau laisvės atėmimo vietoje, formuojasi tam tikra subkultūra, kurios įpročiai perduodami naujam žmogui.“
