Įstatymines prokuratūros peripetijas įvairiausiais rakursais
nagrinėjo Konstitucinis Teismas, ne kartą šalies parlamento ir
Respublikos Prezidento galių pusiausvyrą bandė koreguoti politikai
bei teisės ekspertai.
Nesiimčiau racionaliai paaiškinti, kodėl per du
nepriklausomybės dešimtmečius Lietuvoje tiek kartų buvo
kaitaliojama generalinio prokuroro skyrimo tvarka, tačiau
akivaizdu, kad taip buvo siekiama turėti vienokią ar kitokią įtaką
šiam pareigūnui, esant reikalui, galimybę „paveikti“.
Praktiškai kiekvieną Seimo kadenciją kilo iniciatyvų
„tobulinti“ generalinio prokuroro skyrimo tvarkos reglamentavimą,
tačiau Lietuvoje prokuratūra niekada neveikė kaip geras visuomenės
advokatas.
Ką jau ir sakyti, kad viešame diskurse generaliniam prokurorui
tvirtai yra priklijuota kišeninio pareigūno etiketė.
Ypač didelė žala prokuratūros institucijai buvo padaryta per
pastaruosius kelerius metus, kai net pačioje prokuratūros
teisininkų bendruomenėje buvo kilęs protestas dėl skandalingos
buvusio generalinio prokuroro Valio veiklos. Nepasitenkinimas buvo
užslopintas, tačiau jo pasekmės niekur nedingo.
Kaip gali nepriklausomai funkcionuoti teisinė valstybės
institucija, jeigu ji neturi vadovo?
Kas yra labiausiai atsakingas už praktiškai sugriautą valstybės
prokuratūros autoritetą?
Demokratinėje valstybėje turėtų būti besąlygiškai pripažįstama
teisės viršenybė, tačiau teisė negali pakeisti politinio proceso ar
paneigti valdžios grandžių dialogo ir sutarimo būtinybės.
Politinės atsakomybės stoka iškeliant arba bandant sau
priskirti prerogatyvas, kurios nėra deleguotos visuomenės daro
didžiulę žalą mūsų valstybingumui.
Gal reikėtų rasti jėgų mūsų valstybės vyrams ir moterims
pabandyti išsiaiškinti ne tik pasekmes, bet ir išdrįsti įvardinti
žalos, padarytos prokuratūrai, priežastis?
Iš esmės valstybės valdžių atskyrimo ir atsakomybės principas
šiandien deramai neveikia. Todėl pagrįstai kyla klausimas, kas yra
negerai mūsų demokratiniame procese, jeigu nuolat kyla bandymų
uzurpuoti daugiau politinių galių nei yra numatyta tautos
Konstitucijoje.
Dabartinė susiklosčiusi situacija valstybėje yra visiškai
nepriimtina. Po to, kai parlamentas slaptame balsavime nepritarė
teisėjos Editos Dambrauskienės kandidatūrai į generalines
prokurores, opozicinės Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių
demokratų frakcijos atstovas Jurgis Razma net pasiūlė atsisakyti
slapto balsavimo Seime, išskyrus Konstitucijoje numatytus slaptus
balsavimus dėl nepasitikėjimo Vyriausybės nariais.
Iki kokio absurdo gali privesti tokios ir panašios iniciatyvos,
nenorėčiau prognozuoti. Svaidytis kaltinimais Seimui – reiškia
negerbti tautos atstovybės. Ar mes jau negrįžtamai esame pamiršę
parlamentinės demokratijos principus?
Šiandien turbūt niekas neišdrįstų teigti, kad valstybės
prokuratūra, kaip prokurorų ir tardytojų visuma galėtų veikti kaip
savarankiška teisminės sistemos dalis, kuri dirba efektyviai. Kyla
pagrįstų abejonių, kad viena svarbiausių teisminės valdžios
sistemos dalių, atstovaudama valstybei, šiandien realiai padeda
vykdyti teisingumą.
Būtina skubiai imtis veiksmų atkurti darniai funkcionuojančią
prokuratūros sistemą. Generalinio prokuroro klausimas turi būti
skubiai sugrąžintas į parlamento darbotvarkę dar šioje rudens
sesijoje.
Esu įsitikinęs, kad tik skaidrios, demokratiškos teisminės
valdžios, taip pat ir generalinio prokuroro tiesioginių rinkimų
sistemos sukūrimas, gali padėti tvirtus pagrindus išties nuo
neleistinų politinių įtakų nepriklausomai teisingumo sistemai
Lietuvoje, iškelti į valstybės tarnybą geriausius justicijos
pareigūnus.
Šiandien turbūt niekas neabejoja, kad tiesioginiai merų
rinkimai davė gerą impulsą savivaldos stiprinimui Lietuvoje.
Tiesioginės demokratijos principais turėtume grįsti ir teisminės
valdžios nepriklausomumo įtvirtinimą.