Jis su dar devyniais bendraminčiais, pasiryžusiais raitomis apkeliauti apie Lietuvą, rugsėjo 4-ąją išjojo iš Šventosios ir bemaž po mėnesio pasiekė Ožkinių kaimą (Lenkija).
Šiek tiek sumažėjęs raitelių būrys – du dalyviai susirgo – apsistojo Ožkinių kaimo ūkininko Petro Lukoševičiaus puoselėjamoje unikalioje jotvingių ir prūsų sodyboje.
Raiteliai patirtų smulkių nesėkmių nesureikšmino ir visi kaip vienas džiaugėsi, jog jų Lietuvos žemaitukų veislės žirgai puikiai atlaiko kelionę.
„Viskas vyksta sklandžiai, tik mano draugas susirgo, – jį radikulitas susuko.
Kelionėje kiekvieną dieną kas nors įdomaus nutinka. Trumpai visko net nepapasakosiu. Žirgai visi sveiki, ir tai yra labai gerai.
Prieš penkerius metus esu jojęs iki Juodosios jūros.
Šis žygis yra lengvesnis, nes esame Lietuvoje. Joti malonu, nes pastarosiomis dienomis geras oras“, – linksmai pasakojo Lietuvos žemaitukų augintojų asociacijos vėliavą žygyje nešantis Česlovas Marcinauskas.
Rudeninis žemaitukų žygis nuo ankstesnių skiriasi ne tik maršrutu. Šį kartą raitelius lydėjo karieta su būtiniausiais daiktais bei palapinėmis.
Prie karietos pritvirtintas originalus deglas, kuriame pagonių deivės Gabijos garbei nuolat rusena ugnis. Česlovas teigė, jog ji negęsta jau 25 metus.
Jauniausia žygio dalyvė – 19-metė Severija Bružaitė – į jotvingių ir prūsų sodybą ne atjojo, o atvažiavo karieta.
„Pelkėje pasitempiau raiščius, – prisipažino Severija ir skubiai pridūrė, kai tik palengvės, vėl sės ant žirgo. – Aš nuo mažens su žirgais, tai tapo mano gyvenimo būdu. Tokiame ilgame žygyje esu pirmą kartą“.
Mergina niekuo nesiskundė, nesureikšmino patirtos traumos ir apie nelengvus žygio išbandymus pasakojo šypsodamasi.
„Nepavargau, – energingai į klausimą atsakė Aušrinė Butkevičiūtė. – Kelionė yra graži.
Iš pradžių miegojome palapinėse, tačiau vėliau labai atšalo naktys. Žmonės patys mums pasiūlydavo nakvynę.
Visur nakvojome: tvarte, vaikų darželyje, mokykloje, svečių namuose, ir lovoje, ir ant grindų“.
Linksmai nusiteikusi mergina net neabejodama sakė, jog panašiam žygiui ji ryžtųsi ir antrą kartą: „Tokie žygiai ir vargina, ir teikia atgaivą“.
Raiteliai dar prieš žygį buvo sutarę, jog kelionės metu, jei sužvarbtų, stipresniais gėrimais nesišildys, ir laikėsi žodžio.
Žygio sumanytojas ir organizatorius Vaidotas Digaitis įvardijo žygio prasmę ir tikslą: „Norime atkreipti dėmesį, jog yra Lietuva, yra žemaitukai ir puikios lietuviškos veislės skalikai“.
Apie pastaruosius Vaidotas užsiminė ne šiaip sau.
Su raiteliais nuo pat kelionės pradžios buvo ištikima Vaidoto bičiulė septynerių metų Lietuvos skalikų veislės kalė Alka.
Vaidotas pasakojo, jog šis šuo jį lydi visose kelionėse, yra labai ištvermingas.
Česlovas juokdamasis prisiminė, kaip žygeiviai bandė palepinti Alką, pavėžėdami ją ant karietos viršaus.
„Neilgai ji ten pagulėjo. Jojome per mišką, šuo pajuto stirnas, liuoktelėjo nuo karietos, pakėlė stirnas ir grįžo atgal, bet toliau keliavo savo kojomis“, – gyrė skalikę Česlovas.
Į Šventają, iš kurios ir prasidėjo 1700 kilometrų kelionė, raiteliai žada sugrįžti spalio 10-ąją.
