Pasirodo, vienas mobiliojo ryšio operatorius už vieną kvadratinį metrą kamino kažkur užmiestyje per mėnesį suploja po 349 eurus. Vien tam, kad ant to kamino stirksotų antena ir vilniečiai galėtų džiaugtis gera mobiliojo ryšio kokybe.
Bala nematė to kamino. Savivaldybė, mestelėjusi anksčiau buvusios slaptos informacijos dozę, įrodė, kaip neūkiškai elgiasi su valdomu turtu. Kaip metų metus tiesiog dovanoja patalpas įvairiems uabams, kurie žeriasi pelną už pastogę nemokėdami nė cento.
Paskelbdama duomenis savivaldybė smalsuolius ketina užmušti pirmaisiais skaičiais.
Taigi Vilniaus savivaldybei priklauso 603 objektai. Už jų nuomą į biudžetą per mėnesį subyra vargani 163 tūkst. eurų. Kitas skaičius, įvardintas kaip parama, – pats įdomiausias. Jis lygus 280 tūkst. eurų.
Tiek savivaldybė gautų, jeigu minėtus objektus nuomotų rinkos kaina. Tai ir yra keistai vadinama parama. O skirtumas tarp 280 tūkst. eurų ir 163 tūkst. eurų – našta biudžetui. Nesunku apskaičiuoti, kad kas mėnesį savivaldybė praranda po 117 tūkst. eurų. Maždaug tiek kainuotų išasfaltuoti vieną gatvę.
Taigi nuomodama kaip pakliuvo savo turtą savivaldybė kiekvieną mėnesį iššvaisto lėšų vienos gatvės remontui.
Vilniečiai pyksta dėl duobių, valdžia visokiais būdais stengiasi prigrandyti pinigų joms lopyti ir kartu šimtus tūkstančių eurų laido vėjais.
Savaime suprantama, neplėši už patalpų nuomą iš lopšelio-darželio „Eglutė“ ar „Drugelis“. Kaip ir iš Karoliniškių muzikos mokyklos ar Socialinės paramos centro. Tad nenuostabu, kad prie šių objektų pavadinimų šviečia nuliai.
Bet kodėl įvairios bendrovės už patalpas nemoka nė 100 eurų per mėnesį? Kodėl senamiestyje ar Užupyje savivaldybės patalpas išsinuomoję amatininkai atkiša vos po 10-20 eurų, nors turėtų mokėti dešimtis tūkstančių eurų?
Apskritai daugelyje sutarčių šviečia tie patys 29 centai arba anksčiau 1 litas. Už tiek kvadratinį metrą savivaldybė nuomoja dažniausiai.
Nesvarbu, ar patalpos prestižiniame senamiestyje, ar pusrūsyje prastos reputacijos Naujojoje Vilnioje.
Susizgribo valdžia tik pastaraisiais metais. Tad dabar sudarytose sutartyse su nuomininkais – solidesni skaičiai. Bet kaip dėl ankstesnių sutarčių, galiosiančių dar dešimtmečius?
Tad kol kas savivaldybė gali pasidžiaugti tik tuo, kad tapo dar atviresnė. Atverdama sritį po srities ji žada atskleisti visus savo duomenis. Anksčiau taip ji išslaptino viešųjų pirkimų informaciją.
Tik kada valdžia galės pasidžiaugti, kad visą turtą nuomoja rinkos kaina, o viešieji pirkimai skaidrūs lyg šaltinio vanduo? Nejaugi to teks laukti kasmet aukojant po 12 miesto gatvių, kurios galėjo būti išklotos lygiausiu asfaltu?
„Sostinė“
