Tiesą sakant, klasikinėje Vakarų filosofijoje iš pirmo žvilgsnio labai panašiai ir yra apibrėžiamas blogis, nusakant jį visų pirmiausiai kaip gėrio trūkumą.
Tačiau toje pačioje Vakarų filosofijoje, išskyrus kelias išimtis, valstybė nėra laikoma besąlyginiu gėriu, o jos prasmingumo sąlygos buvo aptarinėjamos per keletą šimtmečių vadinamojoje „visuomenės sutarties“ teorijoje, įgijusioje visą eilę modifikacijų – čia savo žodelytį suspėjo tarstelėti taip pat ir I.Kantas, pažymėjęs, kad politinis ir teisinis visuomenės organizavimas yra teisėtas tik tada, jeigu valstybė drauge pripažįsta savo piliečius esant moralinėmis būtybėmis, t. y. laiko juos tokiais, kurie patys, be valstybės tarpininkavimo pamokslininko vaidmenyje, yra įgalūs suprati tai, kas pasaulyje yra gėris ir blogis.
Kita vertus, komentuodamas V. Putino kalbą ir naujas geopolitines aplinkybes, Lietuvos bičiulis Edwardas Lucasas karčiai ironiškai užsimena apie naujos rūšies vakuumą, sakydamas, kad Amerikos lyderystė dabar į akis krenta tuo, kad jos nėra.
Čia žurnalistas išties kalba labai panašiai kaip antikos filosofas Parmenidas, skelbęs, kad nebūties nėra net už būties ribų, kai yra. priverstas įrodinėti tai, kur konkrečiai nėra to, ko negali būti niekur iš principo.
Tačiau ir B. Obama neatsilieka, o gal net ir lenkia minėtus polemistus, kalbėdamas apie siaubingas grėsmes, atsirandančias iš trūkumo, jau kažin kelintą kartą aiškindamas mums, kad agresyvūs V.Putino veiksmai kyla iš jo neįtikėtino silpnumo.
Ar tokį teiginį turėtume suprasti dar ir taip, kad jis, Barackas Obama, yra švelnus avinėlis jau dėl stiprybės pertekliaus? Na, prisipažinsiu, esu sutrikęs tiek, kad nežinau, ką atsakyti.
Gal čia koja pakiša Nobelio Taikos premija, suteikta B.Obamai avansu? Tikriausiai tai yra labiausiai nereikalingas ir kvailas premijavimo atvejis visos visatos istorijoje, užtraukiantis karų pavojų.
B.Obama, žinodamas pats tai ar nežinodamas, pasitarnavo pasauliui populiarindamas šventaisiais paskelbtų filosofų Augustino ir Tomo Akviniečio gėrio bei blogio sampratą, dar daugiau – gali būti įrašytas į garsiausių religinio įkarščio pasaulio pamokslininkų sąrašą, tačiau stipriausios pasaulio valstybės vadovo valios ir ryžto trūkumas leidžia atsikovoti galios pozicijas net ir silpniems priešininkams. Kaip atrodo, šiame žaidime iš tiesų silpnieji pradeda ir laimi.
Retorinis klausimas – ko vertas yra B.Obamos pažadas, išsakytas toje pačioje JT Generalinėje Asamblėjoje, kad esą JAV gins savo sąjungininkus užpuolimo atveju, jeigu mūsų išties neklaidina pranešimai iš Sirijos frontų, jog rusai dabar bombarduoja Vakarų sąjungininkų, vadinamosios Laisvosios Sirijos armijos pozicijas?