„Mano diena prasideda taip, – pasakoja pradinukų mokytoja. – Pusę šešių ryto skambina atsakinga mamytė ir klausia, ar neateičiau jos vaiko pasitikti iki sankryžos, nes šįryt ji važiuoja į komandiruotę. Ji prašo, kad vaiką nuo sankryžos pasiimčiau septintą, o pamokos prasidės tik po valandos. Kai sutinku, žvaliai čiauška: „Mokytoja, rytoj irgi, nes vyras negali vėliau atvežti“.
Iš vakaro iki pusės dvyliktos kita aiškina, kad valgykloje turiu sėdėti šalia jos vaiko, nes baltymų jam negalima, o pats nemokės teisingai pasirinkti patiekalo. Bet tai – tik paprastoji darbo dalis.
Kasmet daugėja mamų, kurios reikalauja teigiamų vertinimų.
„Nemoka jūsų Algutis skaityti – vos žodį sudeda. Negaliu jam rašyti pagyrimo: sėdėkite vakarais kartu ir skaitykite – pasakas, laikraščių antraštes. Viską, kas spausdinta!“ – kuo mandagiau aiškinu.
Mama baisiai nepatenkinta: namų darbams ji neturi laiko. Ką, mokytoja, jūs veikiate per pamokas, jei vaikas po pusės metų neskaito? Ar jums kas nors sakė, kad vaikus reikia skatinti ir girti, o ne reikalauti?! – kelia balsą mamytė.
Mokytojai trūksta kantrybė: kiek vaikiškų knygų turi Algutis? Vieną – juk jos brangios. Be to, kur perskaitęs dėsi? – piktinasi mamytė.
Nusiminusi mokytoja sako, kad tėvų skambučiams į namus ji sugaišta porą valandų per parą – dažniausiai tada, kai normalūs žmonės jau miega. Ragelio nekelti negali, nes jaučia atsakomybę.
Tėvai labai nenori ateiti padėti tampyti suolų, kai reikia daryti remontą, bet mėgsta pirštu pabaksnoti kiekvieną atsilupusį kampą. Jie pageidautų, kad mokiniai būtų vežami į ekskursijas ir jaustųsi ten saugūs, bet retai gali palydėti savo vaiką ir pasirūpinti jo bendraklasiais.
Du trečdaliai įsitikinę, jog tik mokytoja privalo prisiimti kaltę, kad jų vaikas – ne pirmūnas. Taip pat ji atsako už tai, kad jų vaikas nebėgtų į kioską pirkti energetinių gėrimų. Privalo kontroliuoti, kur dingo brangus vaiko telefonas. Žinoti, kur jis pametė striukę.
Tačiau svarbiausia – kas antrą dieną išklausyti viską, kas tik šaus galvon jo mamytei ar močiutei. Du trečdaliai mamų ir močiučių tvirtai žino, už ką reikia girti jų numylėtinį, bet atveda į mokyklą neišmokiusios sveikintis, nepertraukti kalbančio, nesakyti visiems „tu“, nesibrauti per duris nustūmus mokytoją.
„Daugybė tėvų nesivargina aiškinti vaikams, kad mokykloje galioja privalomos taisyklės, bet puikiai išmano, kokios vaiko teisės. Atėjo hiperaktyvių tėvų ir vaikų karta, kuri negeba sukaupti dėmesio ir visada yra teisūs. Vis dažniau imu manyti, jog pradinių klasių mokytojais turėtų dirbti vyrai, kurie nesileistų paverčiami auklėmis“, – kalbėjo mokytoja Rūta.
Baltijos šalyse pedagogų vyrų dirba mažiausiai Europos Sąjungoje, rodo statistika, paskelbta Tarptautinės mokytojų dienos proga.
Statistikos agentūros Eurostato duomenimis, iš dirbančių pedagoginį darbą Lietuvos švietimo sistemoje moterys sudarė 81,2 proc. Lietuvą pagal šį rodiklį lenkia tik Latvija bei Estija, kur šie rodikliai atitinkamai siekė 83,2 ir 88,2 procento. Europoje švietimo sektoriuje dirbančių moterų vidurkis siekia 70 procentų.
