Antai Brazilijos indėnų pasakojimuose reikia iš sakajibaus sėklos užauginti sakajibų (neklauskit, kas tai yra, tačiau būtent taip vadinasi šių pasakų rinkinys).
Rusų pasakoje (taip, žinau, turi tokią ir suomiai, ir estai, ir net broliai Grimmai) reikia surasti žemuogių viduržiemį.
Matyt, vis dar galiojant maisto importo sankcijoms ir vis dar neradus vietinių importo pakaitalų.
Bet visose tose pasakose lieka kažkokia vilties kibirkštėlė, kažkoks tikėjimas laiminga pabaiga, nes, būkime atviri, koks skaitytojas paims į rankas tautosakos kūrinį, žinodamas, kad jis blogai baigiasi?
Vienintelis lietuviškas folkloras toks žiaurus, kad jame neatsiranda vietos net mažiausiai vilties spingsulei. Mat mūsų pasakose herojui metamas ne šiaip sau iššūkis. Čia ne kokie gyvybės vandenys, nesezoninės uogos ar „nueik nežinia kur, surask nežinia ką“. Čia dar rimčiau. Mūsų herojus turi surasti tokį kandidatą į P., kurį ir prezidentė teiktų, ir kuriam Seimas pritartų.
Tokios mintys apniko parskridus naujienai, kad Seimas vėl nepatvirtino jau antrosios prezidentės siūlomos kandidatūros į generalinio prokuroro postą.
Vienos labiausiai tokiu rezultatu nustebusios partijos lyderio liberalo Eligijaus Masiulio nuomone, šios kadencijos Seimas nepalaimintų netgi B.Obamos.
JAV prezidento teisinė karjera gal ir per trumpa pretenduoti į tokį reikšmingą postą (treji metai advokato praktikos ir 12 metų dėstant konstitucinę teisę), tačiau siūlymas vertas dėmesio.
Bent jau tam, kad pamatytum P.Gražulio veidą išgirdus apie tokį kandidatą: ir tamsiaodis, ir už gėjų santuokas kovoja, ir kitos krikščionių konfesijos, žodžiu, didesnė Sodoma su Gomora, nei buvo iki šiol.
Bet tuščia Petro ir kitų nacionalinio politinio herbariumo vabzdžių. Tarp jų nemažai tokių, kurie dabar mato tik vieną datą – 2016-ųjų spalį – ir paniškai dėliojasi visus iki šiol nepadarytus darbus, kuriuos reikės nuveikti per vienus metelius.
Geriau pasvarstykim, kaip kandidatūros į tokius postus atrenkamos, teikiamos ir patvirtinamos pagal vadovėlines tiesas. Ogi taip – valstybės vadovas sudaro vadinamąjį trumpąjį sąrašą, kuriame esantys žmonės ir patys sutinka užsiversti ant savo pečių viešosios tarnybos kryžių, ir talento tam turi.
Toks išankstinis sąrašas derinamas su visų frakcijų vadovybėmis. Tos savo ruožtu nuleidžia informaciją žemyn, į plačiąsias Seimo narių mases, kur kandidatai aptariami, išdiskutuojamos jų nuodėmės bei dorybės, diskusijų rezultatai atgaliniu ryšiu grįžta frakcijų vadovybėms, o jau toliau – valstybės vadovei.
Tada, matant, kuri kandidatūra turi daugiausia šansų sklandžiai ir be didelio erzelio užsitikrinti pasitikėjimą Seime ir ankstyvą naujos tarnystės datą, toji ir teikiama. Savo ruožtu frakcijų seniūnai užtikrina, kad plačiosios Seimo narių masės balsuotų taip, kaip ketino kandidatų aptarimų metu, o ne taip, kaip užėjo ant seilės balsavimo dieną.
Kaip čia neprisiminsi, kad tokie seniūnai tose pačiose JAV, kurių prezidentas, matyt, taip ir netaps mūsų generaliniu prokuroru, vadinami daug vaizdingiau ir tiksliau – „whips“ („botagais“). Mat jų funkcija ir yra garantuoti, kad partijos frakcija elgtųsi kaip kažkokią bendrą nuomonę galintis susidaryti bendraminčių būrys, o ne palaida bala, susibėgusi į vieną vietą tik todėl, jog vienas nieko daugiau nemoka, antras nori susitvarkyti reikalus, o trečias tiesiog vis dar nesulaukė savo 15 minučių šlovės ir jos ieško Seimo koridoriuose.
Bet taip, aišku, yra tik vadovėliuose. Gyvenime, nesvarbu, čia ar anapus Atlanto, daug komplikuočiau. Ir mums tai kas – na, neteiks prezidentė kitos kandidatūros šios sudėties Seimui. Vadinasi, pagyvensime metus be generalinio prokuroro. Va, Amerikoje praėjusią savaitę vos ne vos susitarė dėl laikinojo federalinės valdžios finansavimo.
O čia tik P., pamanyk. Svarbu, kad įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžios pademonstravo savo principus. Parodydamos trečiajai – teisminei – kur jos tikroji vieta. Teisingai, vadovėliuose.