– Gal tikitės, kad atsisakydami jūsų institucijai priklausančio mokymo centro ir viešai skelbdami šią žinią paskatinsite ir kitas valstybės įstaigas sekti jūsų pavyzdžiu? – „Lietuvos rytas“ pasiteiravo valstybės kontrolieriaus Arūno Dulkio.
– Mūsų institucija privalo padėti valstybei efektyviai valdyti turtą. Natūralu, kad pirmiausia privalome pasidairyti po savo kiemą.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę valstybės įstaigos turėjo begalę patalpų, bazių, poilsio namų ir visokio kitokio turto, kuris tikrai nebuvo reikalingas tiesioginėms funkcijoms atlikti. Ilgainiui daug poilsiaviečių buvo pertvarkytos į mokymo centrus ir nemažai jų iki šiol priklauso valstybės įstaigoms.
Šįmet Seimui pateiktoje išvadoje nurodėme, kad finansinės ataskaitos neatskleidžia tikrosios viso valstybei priklausančio turto vertės. Todėl turime rodyti pavyzdį ir pirmiausia patys atsisakyti mums nebūtino turto.
Mūsų mokymo centro patalpos – perimta buvusi sovietinė kariškių poilsiavietė. Mokymai ten vyksta, bet patalpos jau neatitinka šiuolaikinių reikalavimų, jos nepritaikytos studijoms, konferencijoms.
Be to, iki Girulių iš Vilniuje esančios mūsų centrinės būstinės reikia važiuoti daugiau kaip 300 kilometrų – tik gaištamas laikas ir švaistomi pinigai, jeigu norima ne poilsiauti, o patobulinti profesinius įgūdžius.
– Tačiau jūsų pavaldiniai, ko gero, nelabai apsidžiaugė išgirdę, kad atsisakote pajūryje esančių patalpų?
– Natūralu, kad žmonės pripranta prie tradicijų, vienokių ar kitokių sąlygų, o VK naudojosi patalpomis Giruliuose daugiau kaip 20 metų.
Tačiau mes, valdininkai, neturime teisės turėti kokių nors privilegijų, palyginti su kitais piliečiais. Mūsų darbuotojai sumokėdavo už kambarių nuomą ir ten poilsiaudavo, bet to daryti negalėdavo visi kiti Lietuvos gyventojai. Vadinasi, nebuvo lygiateisiškumo.
Tokia padėtis visiškai netinkama tarnaujant valstybei. Kalbėjausi apie tai su mūsų įstaigos darbuotojais. Jie suprato, kad mūsų mokymosi poreikiams patalpos Giruliuose nėra reikalingos, o dėl pažeidžiamo lygiateisiškumo negalime gerai jaustis ir kaip valstybės tarnautojai.
Kita vertus, poilsiavietės valdymas nėra VK rūpestis. Tą patį pasakyčiau ir apie patalpų valymo, kai kuriuos kitus darbus. Juos reikia perduoti šių sričių profesionalams ir neužsiimti patiems.
Valstybės įstaiga visą dėmesį turi sutelkti tik į jai priskirtas valdymo funkcijas.
– Ar VK ragins ir kitas valstybės įstaigas atsisakyti nebūtino turto?
– Valstybės įstaigos neturi pasilikti jokių jų tiesioginėms funkcijoms nebūtinų įsipareigojimų.
Jeigu reikia mokyti darbuotojus, galima, pavyzdžiui, išsinuomoti konkrečiam tikslui reikalingas patalpas, bet ne valdyti jas nuolat.
Tai būtų ir skaidru, ir sąžininga. Tuomet būtų galima net ir daugiau pinigų skirti patiems mokymams, profesionaliau juos rengti.
Pagerėtų ir visuomenės požiūris į tokius mokymus, nes dabar neretai žmonės įtaria, kad valdininkai tuo tik pridengia savo poilsį.
Pasakysiu tiesiai – savos poilsiavietės ir jose rengiami mokymai dvelkia naftalinu. Prabėgo 25 metai, kai Lietuva nepriklausoma valstybė, ir jau laikas išvėdinti sovietinį tvaiką.
– Tačiau vien pavyzdžio negana, kad ir kitos įstaigos atsisakytų poilsiaviečių. Gal numatote kokias spaudimo priemones?
– Audituodami įstaigas vis nurodysime, kuris turtas naudojamas neefektyviai, ne pagal funkcijas.
Artimiausiu metu audituosime ir patį Turto banką. Tikrinsime, kaip vyksta viešojo sektoriaus patalpų perėmimo procesas, kaip įgyvendinamas pernai priimtas Centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojo įstatymas.
Aptinkame daugybę pavyzdžių, kai viešasis sektorius neefektyviai ir neracionaliai valdo turtą. Patalpos neretai perduodamos kitiems valdytojams, pernuomojamos nesivadovaujant visuomeninės naudos principu ar net pažeidžiant teisės aktus.
Būna atvejų, kai išnuomojama ir dešimtis kartų pigiau nei rinkos kaina. Prireikia ne vienų metų, kol pavyksta nutraukti tokias sutartis. Netvarkos puokštė labai vešli.
Sakoma, kad kone genai skatina lietuvius mylėti žemę ir jos turėti. Atrodo, Lietuvos valdininkai mėgsta turėti kuo daugiau patalpų. Nelengva, bet pasistengsime, kad kaip Skandinavijos šalyse ir mūsų valstybės įstaigose neliktų nei poilsiaviečių, nei pirtelių.
