22 metų Aivaras Mataitis tarnauti Lietuvai į Marijampolę atvyko iš Šveicarijos.
Vaikinas su mama šioje šalyje gyvena jau septyniolika metų. Iš Lietuvos Aivaras išvažiavo būdamas vos penkerių. Lietuviškai jis kalba su akcentu, tačiau savo ateitį sieja Lietuva.
Atsargiai rinkdamas žodžius Aivaras pasakojo, jog priesaikos dieną labai jaudinasi, bet nesigaili dėl savo sprendimo.
„Aš pats sugalvojau tarnauti Lietuvos kariuomenėje. Norėjau pakeisti gyvenimą. Nuo dešimties metų norėjau būti kareiviu ir grįžti į Lietuvą. Mama neprieštaravo. Lietuvoje gyvena mano giminių, tėvas – Šakių rajone“, – sakė aukštaūgis Aivaras.
Šveicarijoje vaikinas įgijo elektriko bei dažytojo specialybes, tačiau išėjo iš darbo, kad galėtų atvykti savanoriu į Lietuvos kariuomenę.
Pastaruosius dvejus metus Aivaras nuolat galvodavo apie Lietuvos kariuomenę, tačiau vis nesiryždavo: „Kai sužinojau, jog renkami savanoriai, nusprendžiau, – viskas, važiuoju ir daugiau nebegalvoju“.
Aivaras pasakojo, jei gerai seksis tarnyba, jis norėtų likti Lietuvos kariuomenėje, o jei ne – dirbs Lietuvoje pagal Šveicarijoje įgytas specialybes.
Vaikinas neidealizavo daugelio svajonių šalimi vadinamos Šveicarijos: „Ten gražūs miestai, turtinga šalis, bet ir joje sunku rasti darbo. Visą laiką galvojau apie Lietuvą“.
Jis net nedvejodamas kalbėjo, jei atsitiktų bėda, būtinai gintų Lietuvą.
Iš Kauno kilusi 23 metų Julija Daugėlaitė Islandijoje gyveno kelerius metus, mokėsi komunikacijos bei kino industrijos.
„Tarnauti Lietuvos kariuomenėje apsisprendžiau pati, nes apie tai svajojau nuo mažų dienų, todėl ir grįžau iš Islandijos.
Nusprendžiau, jog turiu ne vien tik imti, bet ir ką nors duoti Lietuvai.
Įspūdį apie kariuomenę buvau susidariusi tik iš kino filmų. Atrodė, jog tai – tik frontas ir karas, – šypsojosi mergina. – Vytenio batalione pastebėjau įvairesnių, labiau teigiamų kariuomenės pusių“.
Mergina prisipažino, jog jos sprendimui tapti kare, didelę įtaką turėjo ir žadamos socialinės garantijos, nuolaidos mokesčiui už mokslą.
„Aš užaugau patriotiškoje šeimoje. Krūviai kariuomenėje manęs neišgąsdino“, – teigė Julija.
Šauktiniai į batalioną atvyko prieš tris savaites. Jie mokėsi darniai žygiuoti, atsakyti į sveikinimą.
Priesaikos dieną savanoriai įtikinamai pademonstravo, jog nėra spirti iš kelmo.
Po oficialiosios dalies šauktiniai susitiko su artimaisiais bei draugais, vaišinosi kareiviška koše ir arbata. ˙
