Kai greitasis traukinys skriejo Maskvos centro link, į telefoną atlėkė trumpoji žinutė. Joje – telefono numeris ir azerbaidžanietiškas vyro vardas.
Tai buvo ir laukta, ir nerimą kelianti žinia. Ji patvirtino, kad garsūs bėgliai tikrai duos išskirtinį interviu. Tačiau vis dar buvo neaišku, kur vyks tas pokalbis.
Po to, kai šią vasarą buvę banko „Snoras“ akcininkai R.Baranauskas ir V.Antonovas pabėgo iš Londono, kur buvo baigta nagrinėti jų ekstradicijos byla, vietos ir mūsų šalies prokurorai susiėmė už galvų.
Didžiosios Britanijos pareigūnai negalėjo paaiškinti, kaip jiems iš po nosies dingo įtariamieji, iš kurių paimti asmens tapatybės dokumentai.
Buvo išduotas tarptautinis arešto orderis, tačiau praėjo keli mėnesiai, o sprukusių bankininkų pėdsakų pareigūnai neranda.
Greitajame traukinyje į telefoną atskriejusi žinutė vedė į Tverės bulvarą. Negi bėgliai slepiasi žmonių skruzdėlyne, kur knibžda policijos pareigūnų, o mašinos viena kryptimi lėtai juda net penkiomis juostomis?
Automobilis – neperšaunamas
Sutartoje vietoje mindžikavo aukštas, atletiško sudėjimo, solidaus amžiaus vyras. Jis pakvietė prie juodo „Mercedes“ automobilio. Pro aklinai užtamsintus langus nebuvo matyti, ar kas nors yra viduje.
Įsėdusi nusivyliau – garsiųjų bėglių nebuvo. Vairuotojas uždarė sunkias dureles.
„Šarvuota mašina?“ – paklausiau nepažįstamojo.
„Taip“, – ramiai ištarė jis ir paleido variklį.
Automobilis spindintis, 2007 metais pagamintas pagal užsakymą, kainavęs milijoną JAV dolerių, tačiau tarp jo langus dengiančių juodų pakeliamųjų užuolaidų ir skambant ramiai džiazo melodijai jaučiausi tarsi katafalke.
Paprašiau vairuotojo atidengti langus – juk tokiame dideliame mieste vis tiek neprisiminsiu, kur mane nuveš.
Saulės šviesa nutvieskė stilingą automobilio saloną. Tik jam vingiuojant Maskvos gatvėmis man labiau rūpėjo ne puikus „Mercedes“ dizainas, o klausimas, kodėl buvę „Snoro“ akcininkai po Rusiją važinėja neperšaunamu automobiliu.
Gal tai susiję su V.Antonovo šeimos verslu? Mat į jo tėvą Rusijoje žinomą bankininką Aleksandrą Antonovą buvo ne kartą kėsintasi.
Per vieną apšaudymą turtuolis neteko dviejų rankos pirštų. Tad gal garsiems bėgliams reikia saugotis ne tik jų ieškančių pareigūnų, bet ir vietos mafijos grupuočių?
Kartu – ir į areštinę
„Žmogus, kuris užsakė pasikėsinimą į mano tėvą, sėdi už grotų. Taigi ta prasme mes čia saugūs“, – patikino slapto biuro erdviame kabinete įsitaisęs ir po pabėgimo į Rusiją pastebimai atsigavęs 40-metis V.Antonovas.
Jis lengviau nei 57 metų R.Baranauskas ištvėrė ir teismų maratoną Londone, ir ten areštinėje praleistą naktį.
Kai 2011 metų lapkritį du bankininkai prisistatė Londono policijai ir atidavė asmens dokumentus, po savaitės prisistatė britų pareigūnai. Jie buvo sulaukę prašymo iš Lietuvos abu bėglius sulaikyti.
Tada nuvežtas į areštinę V.Antonovas paprašė antros antklodės ir užmigo. O štai R.Baranauskas, iš kurio buvo paimti vaistai nuo aukšto kraujospūdžio, visą naktį nesumerkė akių.
Panašiai Londone jie gyveno daugiau nei trejus metus. Praradęs banką Lietuvoje, o vėliau ir Latvijoje, Ukrainoje bei Dominikoje, Rusijos finansų magnatas stengėsi nepalūžti. Jam padėjo sportas – rytais bėgdamas 10 kilometrų gerai pravėdindavo galvą.
Nors neteko didžiulio turto, V.Antonovas ir toliau greitai ir kietai užmigdavo, nesigriebė vaistų. O R.Baranausko sveikata dėl streso ir įtampos šlubavo – be medikamentų jis negalėjo gyventi.
„Aš praradau turtą, gerą vardą. O Raimondas – dar ir gimtinę“, – buvusį „Snoro“ prezidentą užjautė rusas.
Nemažai draugų neteko ir V.Antonovas. Kai kurie jų, prasidėjus rusų magnatui priklausiusių bankų griūčiai, puolė grobstyti jo turto.
„Netikėtai užgriuvę sunkumai man padėjo pažinti, kas yra kas“, – sakė V.Antonovas, dabar itin atidžiai atsirenkantis, su kuo mezgti draugystę.
Pinigai – Šveicarijoje
Buvę milijonieriai, kurių turtas yra areštuotas, Rusijoje kuria naujus planus, tačiau mintimis vis grįžta į lemtingąjį 2011 metų lapkritį, kai buvo drastiškai sustabdyta banko „Snoras“ veikla.
Priežastis, kodėl „Snoras“ nacionalizuojamas, tada viešai buvo nurodyta svari – V.Antonovas ir R.Baranauskas į asmenines sąskaitas užsienio bankuose slapta persivedė didžiules sumas.
„Kur jūs paslėpėte tuos iš „Snoro“ pagrobtus beveik pusę milijardo eurų?“ – paklausiau V.Antonovo.
„Pinigai, taip pat vertybiniai popieriai, buvo Šveicarijos banke ir yra ten iki šiol.
Viskas įšaldyta 2011 metų gruodžio 25 dieną, kai į Šveicariją raštus pasiuntė Lietuvos prokurorai.
Šveicarija nei man, nei Raimondui neturi priekaištų, bet ji privalo laikytis susitarimo su Europos Sąjungos šalimis, todėl nusprendė užblokuoti sąskaitą, kol viskas išsispręs.
Tuos pinigus Šveicarijoje įgalioti valdė „Snoro“ darbuotojai. Šveicarijos bankai tai patvirtino.
Jeigu mes tuos pinigus būtume persivedę į asmenines sąskaitas, ar būtume vykę į Londoną ir ten prisistatę policijai? Taip galėtų pasielgti tik psichikos ligoniai.
Jei būčiau turėjęs kokių nors kėslų, pinigai būtų pervesti į Rusiją.
Kas žudytų savo įmonių grupę, kurią kūrė ir mylėjo? Tai tas pat, kas šauti sau į koją arba į galvą.
Todėl joks sveiko proto žmogus to nedarys“, – paaiškino rusas.
Negi V.Antonovas neturi asmeninės banko sąskaitos Šveicarijoje? Pašnekovas pripažino – turėjo tokią, tačiau joje esą buvo nedidelė suma. Ji irgi užblokuota.
„Sūnus manęs paklausė: „Tėve, skelbė, kad tu pavogei pusę milijardo, tai kodėl mes neturime pinigų?“ Aš iš tiesų praradau viską. O kai kurie iš mano bankų bankroto daug užsidirbo!“ – skėstelėjo rankomis V.Antonovas.
Staiga turtus praradusius ir į teismų maratoną patekusius bėglius finansiškai gelbėjo Panamoje, Rusijoje bei Didžiojoje Britanijoje buvę ruso verslininko bankai, kuriuos jis pardavė.
V.Antonovas už banką Didžiojoje Britanijoje gavo 5 milijonus svarų sterlingų (6,795 mln. eurų). Jeigu sandoris nebūtų buvęs skubotas, savininkas galėjo susižerti net dvigubai daugiau.
Tačiau pinigų reikėjo skubiai – trejus su puse metų Londone teko mokėti teisininkams. Iki tol, kol įtariamieji vėl sumanė bėgti.
Interviu „Lietuvos rytui“ V.Antonovas papasakojo apie pabėgimus iš Lietuvos ir iš Londono.
