Kai Lietuva pasaulyje garsėja sparčiai augančiu savižudybių skaičiumi, darosi koktu – tarp kokių žmonių mes gyvename ir kas sukasi jų galvose? Ta moteris, prieš kurią laiku paspaudžiau stabdžio pedalą – simpatiško veido, tvarkingai apsirengusi. Sakyčiau, kad ji galėtų būti buhalterė arba bibliotekininkė. Tačiau jos galvoje, panašu, sukosi itin dramatiškos mintys, susijusios su savižudybe.
Dabar svarstau, o kas sukasi galvoje tos moters, pas kurią kiekvieną dieną perku pietus? O apie ką galvoja paštininkas, rytais atnešantis spaudą į namus? Gal tai potencialūs savižudžiai, nepatenkinti savo gyvenimu, būtimi ir egzistencija? Gal jie yra tiesiog tarp mūsų, bet mes nesugebame arba nenorime to pastebėti?
Dar dabar negaliu atsigauti. Ėmiau dairytis statistikos – kodėl žmonės renkasi savižudybę įpainiodami į ją kitus žmones? Ši problema mūsų visuomenėje yra labai opi – žudosi ir jauni, ir pusamžiai, ir seni žmonės. Tačiau kodėl yra tam tikra grupė žmonių, kurie į šį savo kvailą ir neapgalvotą poelgį nori įtraukti niekuo dėtus žmones?
Pasaulinės statistikos duomenimis, moterys dažnai arba neriasi kilpą ant kaklo, norėdamos pasitraukti iš gyvenimo, arba puola po automobilio/traukinio ratais. Psichologai paaiškino, kad tikroji priežastis – kartais pasąmonėje esantis noras apkaltinti ką nors kitą, nenorint atskleisti savųjų kėslų. Juk logiška – dėl pražudyto pėsčiojo bus apkaltintas vairuotojas, o ne pats žmogus, ėjęs gatve.
Nespėtos pamiršti istorijos apie Tauragėje krauju paženklintą geležinkelį parodo ne vieną šalies skaudulį – ant geležinkelio bėgių žudytis lyg užkerėtos ėjo jaunos mergaitės, kurios dėl tam tikrų priežasčių nebenorėjo gyventi ir nebematė pasaulyje šviesių spalvų.
Tačiau kodėl jos pasirinko tokį žiaurų mirties skausmą – būti pervažiuotai? Ar tai ne savaip ir net nepaaiškinamai išreikšta dėmesio stoka ir bandymas bent tokiu būdu atkreipti į save dėmesį?
Ir vis dėlto, jei kyla rimta mintis ar bent menkiausias noras nusižudyti, visada galima ieškoti pagalbos. Bet kuriuo paros metu galima paskambinti į atitinkamas tarnybas, kurios, garbės žodis, suteiks reikiamą pagalbą, motyvuos gyventi ir padės išlysti iš tos kritinės duobės. O jei ir atrodo, kad gyvenimas visiškai juodas ir nėra tikslo gyventi, tai bent jau eikite šalin nuo kelio ir į savo neaiškius veiksmus nepainiokite niekuo dėtų žmonių, kurių namuose laukia šeima, vaikai ar tėvai.
Spalio 13 dieną Europos šalyse minima saugaus eismo diena – jau dabar atkreipkime dėmesį į šalia esančius, pasirūpinkime vienas kitu kelyje, turėkime kantrybės vienas kitam ir atminkime – niekas jūsų neapsaugos geriau nei jūs pats!
Daugiau publikacijų šia tema skaitykite specialioje mūsų rubrikoje Saugus eismas
