Taip numačius Parmenido filosofijos palikimo populiarinimo kryptį, Zenono pastangų dėka mąstymo istorijoje tarp kitų atsirado įžvalga „lėtesnio nepavys net pats greičiausias“, dar kitaip vadinama galvosūkiu apie greitakojį Achilą, kuris niekados nepavys vėžlio. Kokios aplinkybės čia nurodomos prasidedant logiškai neišsprendžiamo prieštaravimo lenktynėms? Na, besivejančiam, nors ir greitesniam, reikia laiko dalies, kad jis galėtų pasiekti tą vietą, iš kurios tos laiko dalies pradžioje pajuda priekyje esantis, nors ir lėtesnysis.
Per tą laiko dalį, kol pirmasis pasieks minėtą vietą, antrasis savo ruožtu pajudės į priekį tam tikrą atstumą erdvėje. Taigi, jeigu erdvė ir laikas yra dalūs, o, be to, dalūs iki begalybės, Achilas lenktynių tiesėje galbūt kada nors beveik, jau visiškai beveik prisivys vėžlį, atsidurs šalia jo be galo arti, bet pirmasis vis dėlto niekados nepavys antrojo, juolab nėra jokių galimybių greitesniajam pralenkti lėtesnį.
Sakykite, ką norite, bet šios keistos lenktynės loginėje plotmėje primena siurrealistinį pasaulio bėgimą, neaprėpiamai margaspalvio karavano dardenimą V. Putinui iš paskos, kuris savo ruožtu nušliaužęs atkarpą Moldovoje, persimeta į Gruzijos atkarpą, po to pradeda lenktynes Ukrainoje, galop pakyla naikintuvais Sirijoje. Tai laikui bėgant bandė išspręsti visas legionas matematikų, nė vienam taip ir nepateikus visų pripažįstamo galutinio atsakymo į šį loginį iššūkį, taigi, regis, labiausiai teisūs yra tie, kurie sako, kad Zenono aporijų formuluotėje ydinga yra pati dalumo per pusę prielaida, nes jokios laiko ar erdvės pusės pasaulyje nėra. Tačiau yra sfera, kurioje toks dalumas dabar iškeliamas kaip siektinas idealas, – žinoma, kalbame apie nusistovėjusių refleksų vakarietiškos politikos sferą, kai užduotis nueiti pusę kelio, skiriančio oponentus, neretai yra traktuojama kaip išminties imperatyvas.
Būtent apie tai praeitą savaitę vėl užsivedęs bylojo Europos Komisijos pirmininkas Jeanas-Claude’as Junkeris, raginęs europiečius nueiti savąją pusę kelio iki Maskvos. Galbūt išties J.-C. Junkeris nieko dar nėra girdėję apie tokį fenomeną kaip Rusijos bekelystė, tačiau dar svarbiau pastebėti, kad kelionė užribyje niekur neveda.
Tas pats Parmenidas skelbė: arba yra visa būtis iš karto, arba būties visai nėra. Tačiau ir patirtis byloja, kad negali taip būti, kad, tarkime, moteris būtų per pusę nėščia, o per pusę ir nenėščia. Taigi apie kokią pusę čia kalbame? Tokia pusiau nėščia moteris gali pagimdyti tik mutantus vėžliukus su atspėkite kieno veidu. Net vidurio doktrinos etikoje kūrėjas Aristotelis, dorybę apibrėžęs kaip vidurio poziciją tarp priešingų vienas kitam kraštutinumų, filosofas, teorijoje ir gyvenime kaip didžiausios vertybės ieškojęs pusiausvyros, balanso ir suderinamumo, mus įspėja, kad nėra jokio vidurio niekšybėje, mele, žmogžudystėje. Achilui nėra jokio reikalo lenktynių trasoje stengtis dėl diskretiškumo sumetimų iš pradžių bėgti tik pusę distancijos, o po to pusę per pusę ir tos pusės pusę, faktiškai trypčiojant vietoje, malantis kažkur netoli starto linijos. Kaip matome, toks sutrikęs Achilas pralaimi mutantui vėžliui. Geriausiai būtų, jeigu užbėgtume V.Putinui visur už akių, o jeigu nepavyko – mažiau diskretiškumo konvulsijų, sakant baisiam nusikaltėliui tiesą į akis!
