„Gal jiems trūksta informacijos apie kai kurias šalis, kaip Lietuva, kuri yra maža šalis... tikiuosi, kad su laiku šis klausimas bus išspręstas, kad geranoriškai kai kurie asmenys pasirinks ir Lietuvą“, – sakė Vyriausybės vadovas.
Žvelgiant iš kosmoso, ar bent iš kokios Australijos, toks premjero noras atrodytų visai suprantamas: ne vargšė šalis Lietuva kviečia žmones iš šalies, kurioje vyksta karas „visų prieš visus“, atvykti gyventi į mūsų, palyginti, ramų kraštą. Iš minėtų premjero žodžių galima būtų daryti išvadą, kad Lietuva neva laukia nesulaukia, kada tie pabėgėliai plūstels į Lietuvą, nors vidurio Europos šalys, kaip žinome, laukia nesulaukia, kada tie nekviesti svečiai dings iš jų miestų, geležinkelio stočių, pasienio kelių ir takų.
Šalia sirų, jų šalyje išties vyksta brolžudiškas karas, dar minimos tokios pabėgėlių šalys kaip Irakas, Afganistanas, Pakistanas. Patys sirai tesudaro tik trečdalį tos pabėgėlių masės.
Kur jie veržiasi? Į geresnį gyvenimą. Tačiau aiškintis, kodėl tie Azijos pabėgėliai atsidūrė labai tolimoje, per tūkstančius kilometrų nuo jų Europoje, o ne kurioje nors arčiau jų namų esančioje šalyje, niekas, deja, neketina.
Vertėtų prisiminti, kad Lietuvos istorijoje jau buvo vienąkart metas, kai į ją Antrojo pasaulinio karo pirmaisiais mėnesiais plūstelėjo šimtai tūkstančių pabėgėlių iš Lenkijos, užpuolus ją dviem plėšikams – Vokietijai ir Rusijai. Tuomet Lietuva laikėsi principo: net ir pačiomis nepalankiausiomis sąlygomis, laikytis geros kaimynystės ir tarpusavio pagarbos santykių bei principų, nepasiduoti emocijoms, kiršinimams ir įtampos eskalavimui (o kad dabar kaimynų šalis laikytųsi tokių principų!).
Tai, ką Lietuva padarė 1939–1940 metais, Lenkija nepelnytai užmiršo. Tai – pasididžiavimo vertas mūsų šalies istorijos puslapis. Du su pusę milijono gyventojų turinčiai valstybei teko priimti daugiau negu 230 tūkstančių žmonių, iš jų – apie 15 tūkstančių reguliarios kariuomenės karių. Pabėgėliai buvo aprūpinti būstu, maistu, patalyne, drabužiais. Liūdna, bet tuomet vos išvykę iš Lietuvos, tie lenkų pabėgėliai vėl puolė dergti Lietuvą. Tokia ekskursija į istoriją.
O dabar ekskursija pas šiandieninius pabėgėlius. Ne vienas ten pabuvojęs, atvirai pasakoja anaiptol nedžiuginančias žinias. Žmonių antplūdis yra neįsivaizduojamas. Pavyzdžiui, buvęs prabangus Baden Badeno kurortas, pasak ten pabuvojusio Seimo nario Gedimino Jakavonio, dabar atrodo kaip išmiręs.
O daugiausia tarp tų pabėgėlių yra ne suvargusios moteriškės su krūvele vaikų, bet guvūs jaunuoliai, mintinai išmokę pasakėles apie jų persekiojimus bei neįmanomą gyvenimą, o jei visai atvirai, tai nenorą tarnauti Sirijos kariuomenėje. Tvarkingi vokiečiai tveriasi tvoromis, kad tik tie „svečiai“ pas juos neužklystų. Tokia gali būti ir Lietuvos ateitis, jei mes labai juos kviesime atvykti, kaip kad darė premjeras..
Nėra abejonės, kad mes su jais nesusitvarkysime, kaip nesusitvarkome su savo tautinėmis grupėmis, tai parodo, pvz., romų taboro vaizdai arba vienos tautinės mažumos mitingai bei jų skundai visam pasauliui apie neįmanomą gyvenimą Lietuvoje.
Klausimas: ką daryti, jeigu tie vadinamieji pabėgėliai atsisako vykti į Lietuvą? Per jėgą juos atvežti, maldauti, klauptis ant kelių, atiduoti metams kitiems kokį geresnį Lietuvos viešbutį? O gal veikti kitaip: pastatyti toje Lesbo saloje, į kurią daugiausia plaukia pabėgėliai, tokį parodomąjį Lietuvos kaimelį su visais patogumais, satelitinėmis antenomis, maitinimu? Ir ten jie galėtų gyventi, kiek nori ilgai, bet kai kas, žiūrėk, susižavėjęs (arba dėl nuotykių troškulio) ims ir atvažiuos (aišku, be pasų ir pinigų) į mūsų gražią Lietuvos šalį ir, žinoma, čia pareikalaus tokių pačių sąlygų, kaip toje pavyzdinėje Lietuvoje Graikijos saloje.
Stebėtina valdžios politika: vietoje to, kad motyvuotume lietuvius emigrantus grįžti į gimtąją šalį ar mažinti emigraciją iš Lietuvos, norime motyvuoti sirus, afganus ar kokius bangladešiečius trenktis į Lietuvą. Naiviai tikėdamiesi, kad jie norės integruotis į Lietuvą, pirmiausia, mokytis kalbos: vaikai – lietuviškose mokyklose, tėvai – lietuvių kalbos kursuose, nes tik tuomet juk jie galės dirbti.
Tačiau ką reikės daryti, jei Lietuvoje jau seniau gyvenančios tautinių mažumų grupės, pavydėdamos tokių rojaus sąlygų pabėgėliams, taigi dar vienai tautinei mažumai, ir iš pavydo ar tiesiog norėdamos pakenkti Lietuvai, ims agituoti tuo pabėgėlius nesiintegruoti, nesimokyti lietuvių kalbos, žodžiu, daryti tai, ką ir jie patys daro.
Jei toks pabėgėlių gyvenimo būdas rutuliosis ne visai sėkmingai, mūsų žinomos tautinės grupės patarimu ir vadovavimu rašyti skundus visam pasauliui apie baisius lietuvius ir tokią pačią baisią jų valstybę.
Pavyzdžiui, panašų į tokį: „Lietuva, nusižengdama Europos Sąjungos teisei, priešingai krikščioniškiems Europos tautų papročiams, į Lietuvą atvykusius... (įrašyti reikiamą tautybę) verčia mokytis lietuviškose mokyklose. Agresyvi ir anti... (pvz., antiarabiška ar antietiopiška) Lietuvos valdžios politika įžeidžiamai vargina mūsų tautiečius.
Lietuvos valdžios nenoras rūpintis mumis labiausiai pasireiškia švietimo srityje, kur valdžia planuoja tikrą Sodomą ir Gomorą: abitūros egzaminuose po dvylikos mokslo metų laikyti vienodą su lietuviais lietuvių kalbos egzaminą“.
Bet dar pusė bėdos, jei toks laiškas bus nusiųstas Sirijos ar Irako vyriausybėms. Gali būti, kad jis paklius, pvz., Islamo valstybės kariams, kertantiems galvas užsieniečiams. O tuomet, paprastam lietuviui, užėjusiam į į tų pabėgėlių stovyklą kur nors prie Žagarės, ar atskirą tų pabėgėlių butą Kaune, ar tiesiog gatvėje, grėstų labai nemaloni pažintis.
Žinoma, kada nors, kai Lietuvos gyvenimo lygis pasieks Vokietijos, jokių ministro pirmininko teikiamų „motyvacijų“ ar „papildomų informacijų“ tiems pabėgėliams nebereikės. Bet tuomet jau turbūt mokėsime su jais susitvarkyti, kaip tai, kad ir nelengvai, daro Vokietija.
O kol kas sakykime: jei nenorite, tai ir nereikia, turime problemų ir su savo tautinėmis grupėmis. Tie milijonai, kurie jau(!) numatyti Azijos ir Afrikos pabėgėliams remti, galėtų būti panaudoti tam pačiam vokiškam gyvenimo lygiui Lietuvoje greičiau pasiekti.