Niekam ne paslaptis, kad spaudoje aprašytos tautiečių Norvegijoje patirtys atskleidė ne vieną ir Lietuvos įstatymų spragą. Šiandien Seime verda aktyvios diskusijos dėl naujo Vaiko teisių pagrindų įstatymo.
Anot vaiko teisių apsaugos kontrolierės Editos Žiobienės, Lietuvoje padėtis akivaizdžiai keičiasi į gera, bet kartais vis dar pritrūkstama platesnio konteksto matymo ir labai skubama aklai įgyvendinti kokią nors tarptautinę konvenciją, pavyzdžiui, draudžiančią už seksualinį išnaudojimą teistiems asmenims dirbti su vaikais, bet netaikančią jokių apribojimų teistiems už kitus sunkius nusikaltimus.
– Netrukus į Lietuvą atvyks Norvegijos vaiko teisių priežiūros specialistai, mūsų atstovai taip pat ten lankosi. Kaip vyksta bendradarbiavimas su Norvegija?
– Labai svarbu, kad būtų susitarta vykdomosios valdžios lygmeniu. Žinoma, labai aktualu, kad Norvegija ratifikuotų Hagos konvenciją. Turime susiderinti, kaip institucijos bendradarbiaus, kaip bus keičiamasi informacija, priimami sprendimai. Siekiame, kad sistema veiktų kuo efektyviau.
– Pastaruoju metu patys norvegai rodo iniciatyvą kalbėtis?
– Labai aktyviai bendradarbiavimą skatina Norvegijos ambasadorius Dagas Malmeras Halvorsenas, itin aktyvi ir tarptautinė žiniasklaida, kuri šiuose klausimuose sutirština spalvas. Gal kai kurie šios situacijos aspektai nustebino pačius norvegus. Ledai pradėjo judėti, atsiranda aiškumas, bendradarbiavimas tarp valstybių, o to labai reikia.
Kalbant apie valstybes, ratifikavusios Hagos konvenciją, tai su jomis vyksta aktyvus keitimasis informacija, kartais gal lėtesnis, bet akivaizdus. Tuomet išnyksta bet kokios galimybės manipuliuoti, kai sakoma, kad padori šeima tapo aplinkybių auka, arba leidžiamasi iki to, kad konstatuojama, jog Norvegijoje vaikai „ne kokie“, tad jiems labai reikia mūsų vaikų.
– Kaip manote, ar pasipiktinimo banga, kilusi dėl lietuvių emigrantų vaikų padėties Norvegijoje, jau rimsta?
– Sakyti, kad rimsta, būtų neteisinga, nes migracija išlieka didelė, esama daug tarptautinių santuokų ar gyvenančių kitur lietuvių šeimų. Šių klausimų buvo ir bus. Kuo operatyviau institucijos tarpusavyje dirba ir kuo realiau keičiamasi informacija, tuo geriau išvengiama manipuliavimo.
Būna atvejų, kai ateina mama ir grąžo rankas, kad vaikas buvo atimtas, bet skaitant dokumentus darosi baisu, nes vaikui buvo sulaužyti šonkauliai. Ką tam vaikui reikėjo daryti, kad taip nutiktų? Akivaizdu, kad kaulai šiaip sau nelūžta, ir tuomet rankų grąžymo jau negana – yra ir dokumentai.
– Kaip manote, ko šių istorijų kontekste išmoko lietuviai?
Susiję straipsniai
– Pamažu imame suprasti, kad nuvykus į kitą šalį reikia gyventi pagal tos šalies tvarką. Žinoma, Lietuvai atgavus nepriklausomybę įvairių politinių ir pilietinių teisių įtvirtinimas buvo labai svarbus, bet per tai tam tikra socialinė dalis liko kažkur nuošalyje.
Pavyzdžiui, kalbant apie smurtą privačioje erdvėje. Kiek metų reikėjo, kad mes vėl sugrįžtume prie tos pačios temos? Juk smurtas privačioje erdvėje nėra tik auką ir smurtautoją liečiantis klausimas. Pagaliau nebereikia nieko įtikinėti, kad valstybė ir institucijos turi būti aktyvios, kad ne visuomet tam, kad būtų reaguojama, reikia aukos pareiškimo.
Juk paprastai smurto artimoje aplinkoje atveju suaugusieji moteris ar vyras laikomi auka, bet vaikas dažniausiai nelaikomas. Sudėtinga įrodyti, kad vaikui smurto scenoje buvo padaryta žala: gal jis ir negavo smūgio, bet tiek iškentėjo būdamas liudytoju. Jo išgyvenimai gal kur kas skausmingesni nei pačios aukos.
Taip, gal norvegai ir atrodo mums iš kito pasaulio ar mus skiria šviesmečiai kalbant apie fizines bausmes, bet toje šalyje jau auga trečia nemuštų žmonių karta, o pas mus vis dar ir išsilavinusiam žmogui sunku suvokti, kodėl jis negali mušti savo vaiko. Mentaliteto skirtumai akivaizdūs.
– Kas Lietuvoje keičiasi kalbant apie institucijų veiklą?
– Mūsų institucijos taip pat stiprėja mažiau bijodamos politinės ar kitokios įtakos. Mūsų žmonės labai mėgsta kur nors bėgti skųstis, ir tuomet koks nors vadovas, politinis veikėjas turi teisę pastambinti ir „ nurodyti vietą“ tiems vaiko teisių skyriaus darbuotojams.
Realybėje ta sistema suveikia. Galite sakyti, ką norite, bet Garliavos istorijos atveju ji irgi veikė. Ir tada vaiko teisų skyrius bijo ne tik vietinių, bet ir šalies mastu veikiančių politikų įtakos.
Susiję straipsniai
Kaip matome iš Norvegijos ar kitų valstybių pavyzdžių, tokio pobūdžio kaip vaiko teisių tarnybos institucijos yra stabilios – nei politikai, nei kažkas kitas negali paveikti jų sprendimo ten, kur reikia būtinai apsaugoti vaiko teises. Šito mums labai reikia.
Pas mus sakoma, kad „Barnevernet“ yra baisūs ir nevaldomi, bet juk kalbame apie atvejus, kai tikrai reikia vaiką apsaugoti.
– Kokiomis formomis minėta politikų įtaka pasireiškia Lietuvoje?
– Būna savivaldos rinkimai, ir teko ne kartą pastebėti tendenciją, kad po jų iš karto keičiasi Vaiko teisių skyriaus vedėjai. Įsivaizduokite, kad kuriame nors rajone po vienų rinkimų specialistas savo posto netenka, o paskui tai pačiai partijai sugrįžus į valdžią, darbuotojas grįžta į savo pareigas.
Būna ir taip, kad naujoji valdžia pasišauna panaikinti visą Vaiko teisių globos skyrių ir jungti jį prie Socialinės paramos skyriaus. Ne kartą dėl to Vyriausybės atstovai apskrityse yra kreipęsi į teismus. Su politiniu vėju vyksta pokyčiai ir visuomet neramu, kad tai nutinka iš karto po rinkimų.
– Kalbant apie įstatymų tobulinimą, kokius svarbiausius darbus šiuo metu įvardytumėte?
– Pats svarbiausias darbas šiuo metu – Vaiko teisių pagrindų įstatymų pakeitimas. Tai labai ilgas procesas, apie kurį Socialinės apsaugos ir darbo ministerija prabilo dar prieš 2010 metus.
Anuomet buvo manoma, kad tai bus Vaiko gerovės įstatymas, bet vėliau vėl buvo grįžta prie to paties pavadinimo – Vaiko teisių pagrindų įstatymas.
Dėl šio įstatymo laužoma ir sulaužoma daug iečių. Iniciatyvų ir siūlymų labai daug, bet vienose srityse jis labai stipriai sustiprintas, o kitose atsiranda tam tikrų nukrypimų į kitą pusę.
– Kurias sritis įstatymas numato griežtinti?
– Nemaža Seimo narių dalis norėtų, kad jame atsirastų daugiau vietos šeimai, tam tikrų paslaugų ir teisių tėvams, bet tokiu atveju stiprinamos tik vienos sritys, o kitoms sritims dėmesio pritrūksta. Neramu, kad šis įstatymas gali pavirsti socialinės pagalbos ar pagalbos socialinės rizikos šeimoms įstatymu, kur numatytas vaiko paėmimas, sprendimai sunkiose situacijose. Štai bendro suvokimo, kokias teises turi ir kokias paslaugas galėtų gauti kiekvienas vaikas, kaip tik ir trūksta.
Pavyzdžiui, kai buvo siekiama įgyvendinti Lansarotės konvenciją dėl seksualinio išnaudojimo, mūsų Seimas pritarė teiginiui, kad jei žmogus teistas už seksualinius nusikaltimus prieš vaikus, tai jis su jais negali dirbti, bet tada kyla kitas klausimas: ar žmogus, kuris teistas už sunkų tyčinį nusikaltimą, tarkime, nužudymą, gali dirbti su vaikais? Tada man sako: „Palaukit, mes juk čia konvenciją įgyvendiname.“ Bet aš juk žiūriu kitaip – iš vaiko perspektyvos. Tai drausime dirbti tik seksualiniams nusikaltėliams, bet žudikui – ne?
Aišku, kad niekas iš niekur neatsiranda, ir matome kitų valstybių patirtis. Turime galvoti, kaip veiks mūsų sistema mūsų mažoje valstybėje. Tiek kalbant apie darbą su šeimomis, tiek apie vaiko paėmimą iš šeimos – yra dalykai, kurie labai stipriai skiriasi.
– Ar galėtumėte pateikti pavyzdžių?
– Lietuvoje sakoma „atims tėvystės teises“, bet iš tiesų mūsų šalyje tokio „atimti“ nėra, bet turime laikiną ar nuolatinį vaiko teisių ribojimą. Tokiu atveju tėvai, kuriems atimtos tėvystės teisės, vis tiek gali gauti visą informaciją apie vaiką, nebent tas vaikas yra įvaikinamas.
Norvegijoje egzistuoja vaiko atėmimo mechanizmas, kai vaikas iš tiesų paimamas iš šeimos, ir tam tikras brūkšnys užbraukiamas. Tai labai didelis skirtumas. Kas veikia pas mus, nebūtinai veikia kitur, o kas veikia kitur, nebūtinai pasiteisina pas mus.
– Dėl ko ruošiant įstatymą sunkiausia susitarti?
– Pati sudėtingiausia dalis – susitarti tais atvejais, kai vaikui reikia kompleksinės pagalbos – kur eiti ir kieno atsakomybė yra šis klausimas? Tai pats skausmingiausiais aspektas. Kai kalbame apie sveikatą ar švietimą, viskas lyg ir aišku, bet kai reikia įvairios pagalbos, susiduriama su klausimu, kur ir kokios paslaugos vaikui teikiamos. Atrodo, kad visi dirba sau, bet susidūrus su konkrečia situacija aiškėja, kad viskas gana sudėtinga.
Esame už tai, kad atsirastų aiški sistema, kai Vaiko teisių skyrius ar koks nors koordinatorius savivaldybėje globotų vaiką iškilus bet kokiais problemai – sunkumai mokantis, elgesio bėdos ar pan.
Mums labai svarbūs globos namų vaikai ir socialinės rizikos šeimos, bet negalime pamiršti, kad Lietuvoje gyvena ir kiti vaikai, o bet kuris iš jų gali susidurti su vienokia ar kitokia problema – ankstyvosios raidos, mokymosi sunkumais, patyčiomis mokykloje ar nukentėti nuo kokio nors smurto. Kur tada eiti paslaugų ir ką jis gali gauti?
– Kada gali būti priimtas naujasis įstatymas?
– Džiaugiuosi, kad šis procesas trunka jau kurį laiką, nes visi tikrai gilinasi į situaciją. Žmogaus teisių komitetui pateikiama daugiau kaip 170 lapų pastabų, vadinasi, tai mums visiems yra svarbu ir negalima tik balsuojant pakelti rankas, kad „tik praeitų“. Stebint šį procesą akivaizdu, kad tai labai greitai neįvyks.