Ketverius metus keturiose valstybėse tęsiasi nesibaigiantys teismai dėl berniuko, kuris yra Lietuvos ir Italijos pilietis. Situacija – išskirtinė. Dviejų ES valstybių – Olandijos ir Lietuvos – teismai priėmė priešingus sprendimus dėl jo sūnaus likimo.
Pirmadienį skelbėme pirmąją šios išskirtinės istorijos dalį, kuri užsibaigė lemtingu epizodu Kanadoje. Šiandien – apie tai, kaip įvykiai klostėsi toliau.
Teisėjas suglamžė nutarimą
„Belaukiant Otavos teisme eilėje prie langelio, kur norėjau prašyti pripažinti Lietuvos teismo sprendimą, mane pastebėjo buvusios žmonos meilužis. Netrukus pribėgę teismo apsauginiai mane su sūnumi nutempė į teismo salę.
Nesupratau, kas vyksta. Tik salėje sužinojau, kad esu skyrybų posėdyje. Niekas nepranešė, kad žmona buvo pateikusi prašymą išsiskirti“, – pasakojo vyras.
Vyras tikino, kad su vaiku ant rankų ir be vertėjo jis negalėjęs tinkamai gintis: „Juk negalima žmogaus pagauti, įstumti į salę ir pranešti, kad nagrinėjama jo byla.“
Dailininkas teigė aiškiai teisėjui pasakęs, kad Lietuvoje skyrybų byla jau pradėta nagrinėti ir pagal tarptautinę teisę kitos šalies teismas privalo atsisakyti nagrinėti tą patį ginčą.
Bet Otavos teismui esą tai buvo nė motais – teisėjas demonstratyviai suglamžęs Lietuvos teismo dokumentą ir pranešęs, kad jam tai nerūpi.
Po to teisėjas liepė apsaugininkams atimti iš T. sūnų ir perduoti motinai – Lukas turįs laikinai gyventi su ja.
Iš Italijos – į Olandiją
Netrukus dailininkas grįžo į Lietuvą, nes darbo sutartis Kanadoje baigėsi. Sužinojęs, kad sūnus yra Italijoje, jis kreipėsi į tenykštę policiją.
Policininkai surado vaiką Florencijoje ir kreipėsi į teismą, prašydami leisti priverstinai jį paimti ir perduoti tėvui. Teismas tai leido padaryti. Bet bylos svarstymas tęsėsi pusę metų, o motina su sūnumi per tą laiką išvyko.
Tuomet Interpolas paskelbė sutuoktinės paiešką ir netrukus ją aptiko Olandijoje.
T. skubiai nuvyko į tą šalį, kreipėsi į policiją, vaiko teisių apsaugos tarnybas, kur pateikė Lietuvos teismo sprendimą, kad berniukas turi gyventi su tėvu. Bet olandai atsisakė jį vykdyti.
Moteris savo ruožtu kreipėsi į Olandijos teismą dėl dar vienos skyrybų su T.M. bylos, mat Kanadoje tokia byla dar buvo nebaigta.
Skirtingi sprendimai
Olandijos teismas iš pradžių priėmė nutartį, kad vaikas turi būti paslėptas atsižvelgiant į jo interesus. Kol teismas priims sprendimą, berniukas buvo „paslėptas“ pas mamą. Kas kelis mėnesius šis sprendimas buvo pratęsiamas.
Per tą laiką Luko motina išsiskyrė su dailininku Kanadoje, o šios šalies teismas savo nutartimi neleido tėvui priartėti prie sūnaus arčiau nei per 500 metrų, taip pat uždraudė su juo kalbėtis.
Tokį sprendimą Lietuvos apeliacinis teismas paskelbė pažeidžiančiu žmogaus teises bei viešąją tvarką ir jo nepripažino.
2013 metais Lietuvos apeliacinis teismas irgi išskyrė sutuoktinius, taip pat nustatė vaiko globą abiem tėvams ir bendravimo tvarką.
Dar po metų Olandijos teismas nustatė priešingai – vaiką globoti turi tik motina. Bet tėvo bendravimo su sūnumi tvarkos nenustatė. Tačiau abiejų valstybių teismų sprendimai neįvykdomi. Lietuva atsisakė pripažinti Olandijos teismo sprendimą, o Olandija – Lietuvos.
43 kartus prašė pažymos
Kai dailininkas kreipėsi į Olandijos vaiko teisių apsaugos tarnybą, ji pranešė neturinti teisės informuoti, ar jo sūnus vis dar yra šioje šalyje. O Lietuvos policija savo ruožtu atsisakė skelbti Luko paiešką.
Vyrui dar galėjo padėti raštas, įpareigojantis vykdyti Lietuvos teismo sprendimą Olandijoje. Europos Sąjungoje yra griežtai nustatyta tokio dokumento išdavimo tvarka, forma bei vykdymo sąlygos.
Nevilties apimtas tėvas net 43 kartus kreipėsi į daugybę Lietuvos instancijų, bet nė viena nesutiko tokio dokumento išduoti.
„Mano sūnaus identitetas sunaikintas – jis nustojo kalbėti lietuviškai. Pažeista Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija. Iš jo atimta tapatybė, gimtoji kalba, šeimos ryšiai.
O Lietuvos pareigūnai nieko nedaro. Tai ne vien mano skausmas. Tai daugybės motinų ir tėvų, užsienyje praradusių savo vaiką, problema“, – žadėjo nepasiduoti vyras.
Skėsčioja rankomis
Vaiko teisių kontrolierė Edita Žiobienė šią bylą pavadino labiausiai geografiškai išsiplėtusia Lietuvos piliečio byla.
Pareigūnė pabrėžė, kad dirba Lietuvos valstybės ribose, o dailininko sūnus čia niekada nebuvo. Be to, esą nežinia, kaip tėvas Lietuvoje gavo berniukui pasą, jei jis niekada nekirto valstybės sienos.
„Aiškinsimės, kuo Lietuva gali jam padėti. Bet vaiko teisė yra gyventi su abiem tėvais. Kontrolierė gina vaiko, o ne tėvo teises. Tik teismas gali įvertinti, ar vaikas tikrai gali gyventi su tėvu“, – sakė E.Žiobienė.
„Europoje yra daug mišrių šeimų, kartais jos skiriasi ir nepasidalija vaiko, bet dėl to valstybė su valstybe nesiteisia“, – paaiškino Europos teisės departamento vadovas Deividas Kriaučiūnas.
Anot jo, dailininko prašymą kreiptis į Europos teisingumo teismą du kartus svarstė įvairios suinteresuotos institucijos ir buvo nuspręsta, kad tai netikslinga.
Lietuva elgiasi kaip antrarūšė valstybė
Vytautas Budnikas, Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pirmininkas
„Kai reikia ginti savo piliečius, Lietuva elgiasi kaip šelpiama ir užsienio valstybių remiama vargšė. Tai ne piktybinis nusiteikimas, o požiūris į save kaip į antrarūšę.
Svarstant T.M. sūnaus situaciją ne kartą iš ministerijų valdininkų girdėjau: „Lietuva neturi svertų, kaip priversti kitą valstybę suteikti informaciją apie vaiką.“ Esą į bet kokį laišką kitos valstybės tarnautojai formaliai atrašytų, kad informacija apie vaiką neteikiama.
Manau, čia turėtų būti pareikšta principinė valstybės pozicija. Neabejoju, kad, pavyzdžiui, Jungtinės Amerikos Valstijos ar kita save gerbianti šalis taip ir pasielgtų.“
