Nors Lietuvoje manoma, kad daugiausia problemų kyla su vaikais į Norvegiją emigravusioms šeimoms, nes joms sunku prisitaikyti prie šios šalies taisyklių, vis dėlto esama ir kitų bėdų, apie kurias lietuviai emigrantai garsiai nekalba.
Pokyčiai atneša ne tik nerimo, išbandymų, bet neretai sukelia ir gilią depresiją. Specialistai įspėja, kad būtent emigrantai vyrai yra mažiau atsparūs ir sunkiau prisitaiko prie emigracijos pokyčių, rečiau kreipiasi pagalbos ir sunkiai ją priima.
Tikrovė emigrantus nuvilia
Lietuvoje neseniai lankiusis Oslo lietuvių bendruomenės pirmininkė Lina Baltrukonienė įsitikinusi, kad būtina kalbėti ne tik apie emigrantų vaikų situaciją, bet apie visą šeimą: „Juk vaikai į Norvegiją atvyksta ne vieni, atvyksta šeimos, tad būtina kalbėti, kas nutinka šeimai ir kaip jai sekasi. Tėvams ir šeimoms reikia daugiau kalbėti jų kalba, kad ji geriau suprastų, kas ir kaip vyksta. Tam, kad galėtum viską suprasti nebūdamas šios šalies gyventojas nuo gimimo, reikia labai daug laiko.“
Gyvenamosios vietos, šalies pakeitimas kelia didelį stresą, ir dažnas jam būna nepasiruošęs. „Labai dažnai žmonės atvyksta būdami visai nepasirengę, nenusiteikę tam, kad pokyčius išgyvens visa šeima. Jei iš anksto su kuo nors pasikalbėtų ar pabandytų rasti informacijos, tam tikrų depresyvių dalykų būtų galima išvengti“, – įsitikinusi pašnekovė.
Anot jos, labai skiriasi norvegiškasis ir lietuviškasis šeimos modeliai. „Ir mokykloje, ir darželyje iš tėvų tikimasi kitokių dalykų. Lietuviškoje šeimoje mama užima gerokai didesnę vietą auklėjant vaiką nei tėtis, o Norvegijoje tėvas yra lygiavertis šio proceso dalyvis. Kitas stresą sukeliantis dalykas yra tai, kad realybė neatitinka lūkesčių – žmonės tikisi gauti stabilumą, kurio Lietuvoje trūko, o paaiškėja, jog yra daug nesaugumo. Kalbu ne apie finansinį, o psichologinį nesaugumą, kai ko nors nežinai ir neturi draugų, kurie patartų, padėtų“, – kalbėjo L.Baltrukonienė.
Pašnekovė pabrėžė, kad lietuviai linkę savo neigiamas emocijas kaupti viduje, o vieną dieną joms išsiveržus, į tai sureaguojama kaip į tam tikrą psichologinį nestabilumą.
Ilgas problemų sąrašas
L.Baltrukonienė pristatė ir vienos psichologės atliktą internetinį tyrimą apie tai, su kokiais sunkumais susiduria Norvegijoje gyvenimą bandantys kurti lietuviai.
„Opiausia problema patys emigrantai įvardijo depresiją. Net kas šeštas jaučiais depresyviai, o kas dešimtas galvoja apie savižudybę. Žmonės išgyvena nepasitikėjimo savimi ir nesaugumo jausmus, susiduria su prisitaikymo sunkumais, jiems sunku priimti naujoves, kankina egzistencinės dvejonės“, – emigrantų problemas vardijo L.Baltrukonienė.
Net 32 proc. respondentų pripažino, kad susiduria su vaikų auklėjimo sunkumais. „Daliai tėvų natūraliai kyla tokie iššūkiai, bet dalis emigrantų tai priskiria prie sunkumų. Taip pat pabrėžiama, kad trūksta norvegų draugų ar pažįstamų, kurių būtų galima klausti apie nerimą keliančius dalykus, – kalbėjo pašnekovė. – Kaip pasikeisti gydytoją ar iš kur gauti Helovino kostiumą vaikui? Tai tokie klausimai, kurių natūraliai paklaustum kaimyno ar draugo. Lietuviams atrodo, kad norvegai sunkiai bendrauja ir jų nelengva ko nors paklausti.“
Nors garsiai nemėgstama apie tai kalbėti, vis dėlto esama daug įvairių draudimų. „Visuomenė labai įvairi – daug tautinių, seksualinių mažumų, ir, nežinodami, kaip į šiuos žmones reaguoti, lietuviai reaguoja neigiamai. Didelis psichologinis krūvis tenka mamoms, kurios nori viską atlikti idealiai, o pripažinti, kad kažkas yra sunku, nepriimtina. Taip pat esama ir natūralių barjerų – kalba, visuomenė“, – vardijo pašnekovė.
Ką nutyli tėvai emigrantai?
Nors, anot pašnekovės, emigrantai vyrai sunkiau prisitaiko prie emigracijos iššūkių, jiems pagalbos visuomenė suteikia mažiau.
„Tyrimų apie tai, kaip jaučiasi emigrantai vyrai Norvegijoje, beveik nėra. Apie tai, kaip jaučiasi ši emigrantų grupė, žinome mažai. Jie labai stigmatizuojami tiek visuomenės, tiek žiniasklaidos: smurtautojai ir nusikaltėliai, mušantys žmonas ir vaikus bei nevengiantys alkoholio“, – kalbėjo L.Baltrukonienė.
Vyras dažnai praranda šeimos maitintojo vaidmenį, mat šeimoje dažniausiai dirba abu tėvai, tad su vaikais jie praleidžia mažiau laiko. „Turime paradoksą: vyrai kaltinami nedarantys to, ką daryti visuomenė net nesuteikia galimybės. Gal vyras ir taip nepratęs būti su vaiku, bet net jei jis ir norėtų pabandyti, negali, nes turi dirbti“, – apie situaciją kalbėjo pašnekovė.
Norvegijoje veikia specialios pagalbos linijos nuo depresijos kenčiantiems vyrams, tačiau šie vengia kreiptis: „Vyrai yra mažiau atsparūs ir prisitaiko prie emigracijos pokyčių lėčiau, rečiau kreipiasi pagalbos ir sunkiai ją priima. Psichologai sako, kad jiems plaukai šiaušiasi, kai jiems skambina vyras, nes tai reiškia, jog pokalbis bus labai rimtas.“
Norvegai bendrauja kodais
L.Baltrukonienė teigė, kad iš tiesų norvegai yra gana uždari ir su jais susidraugauti nelengva, bet patarimo ir pagalbos tikrai galima tikėtis.
„Jie labai paslaugūs, kai kalbame apie kokius nors socialinius reikalus, papasakos ir padės. Lietuviams sunku suprasti vietinę kultūrą ir perprasti visuomenę. Dažnai esama tam tikrų kodų. Nueini į susirinkimą ir girdi kalbant apie tam tikrus dalykus lyg ir norvegiškai, bet sunku suprasti.
Pavyzdžiui, kas yra „pasitikimo“ ar „palydų“ grupė... Pasirodo, tai sistema, kai toliausiai gyvenantys gatvėje tėvai pakeliui susirenka visus vaikus ir veda į mokyklą. Kai nežinai, kas tai yra, o tavęs klausia, ar nori prisijungti prie šios grupės, pirma reakcija būna, kad prisijungti neketini, nes bijai klausti, kas tai yra“, – apie bendravimo subtilybes kalbėjo moteris.
Tokiais atvejais, anot jos, lietuviai praranda galimybę įsilieti į bendruomenės gyvenimą ir užmegzti ryšius.
„Lietuviai mano, kad jei jau kreipiasi pagalbos į mokyklos personalą, tai įrodymas, kad su savo vaikais nesusitvarko ir yra blogi tėvai“, – apie lietuvių nenorą bendrauti su vietinių institucijų darbuotojais pasakojo pašnekovė.
Vos atvykę ieško lietuviškų mokyklų
Anot L. Baltrukonienės, lietuviai Norvegijoje yra trečia pagal dydį imigrantų grupė. 2014 metais šalyje gyveno 35,5 tūkst. lietuvių. „Tai oficialūs duomenys, bet į juos nepatenka tie žmonės, kurie atvyksta į šalį padirbėti laikinai, tad veikiausiai realūs skaičiai galėtų siekti ir 60 tūkst. Visoje Norvegijoje veikia 14 lietuvių organizacijų ir 12 lietuviškų mokyklų“, – sakė ji ir pridūrė, kad 2009-aisiais Norvegijoje gyveno apie 10 tūkst. lietuvių.
„Kai buvo imta kalbėti apie „Barnevernet“, patiems norvegams buvo atradimas, kad mūsų ten tiek daug. Mes mažytė šalis, kuri išsprogdino tokią diasporą. Bet štai lenkų Norvegijoje yra gerokai daugiau, jie turi tik 16 organizacijų ir tik keturias lenkiškas mokyklas“, – apie iškalbingus skaičius sakė Norvegijos lietuvė.
L.Baltrukonienė pabrėžė, kad lietuviai labai išsibarstę po visą šalį, tad suburti juos į vieną vietą nelengva, tačiau patys lietuviai deda daug pastangų, kad išlaikytų savo kultūrą: „Juk išlaikyti mokytojus, gauti lėšų vadovėliams ir kitų klausimų sprendimas reikalauja nemažai pastangų. Viena pirmųjų užduočių, kylančių atvykusiems lietuviams – kur rasti vaikams lietuvišką mokyklą?“
Pasak pašnekovės, Norvegijoje įsikūrę lietuviai ne tik dažnai lanko savo artimuosius tėvynėje, bet ir nuolat skaito lietuvišką spaudą ir žiūri televiziją. „Jie nuolat seka visas naujienas ir viską, ką žiniasklaida pasakoja Lietuvoje, komentuoja. Lietuviška žiniasklaida jiems svarbesnė už norvegiškąją, tad nors mes ir gyvename ten, vis tiek esame čia“, – rankomis skėstelėjo L.Baltrukonienė.